Ar visada „žalioji“ žiniasklaida – patikimiausias žinių apie aplinkosaugą šaltinis?  (5)

„Seniausia pasaulio profesija garbingesnė už žurnalistiką”, – ironiškai tvirtina Zenonas Butkevičius, vadinantis save žurnalistu – diletantu – gamtininku. Jis apgailestauja, kad šiandien pateikiama „žaliąja“ informacija dažnai siekiama saugoti ne gamtą, bet interesus.


Prisijunk prie technologijos.lt komandos!

Laisvas grafikas, uždarbis, daug įdomių veiklų. Patirtis nebūtina, reikia tik entuziazmo.

Sudomino? Užpildyk šią anketą!

Seniausios laidos apie gamtą vedėjas įsitikinęs, kad atkreipti visuomenės dėmesį į aplinkosaugos problemas galima ne tik kalbant rūsčiais veidais, bet ir pateikiant jas su kreiva šypsenėle.

Žinias apie gamtą ir aplinkosaugą visuomenei teikiate 2 kanalais: kartu su kolegomis kuriate seniausią Lietuvos radijo laidą „Gamta – visų namai“, esate savaitraščio „Žaliasis pasaulis“ redaktoriaus pavaduotojas. Kas labiau jaučiatės esąs: žurnalistas ar gamtininkas?

Rimtieji gamtininkai greičiausiai įsižeistų, jei pasakyčiau, kad esu gamtininkas. Bet kadangi mano žurnalistinis darbas jau daugiau kaip 40 metų yra susijęs su gamtos pasauliu, tai drįsčiau sakyti, kad esu toks žurnalistas - diletantas - gamtininkas. Toks, kuris po trupučiuką išmano ir apie slieką, ir apie mamutą, sugeba apie tai pakalbėti ir nebijo į viską pažvelgti kiek kitaip. Baigęs Vilniaus universitete lietuvių kalbą ir literatūrą, iš karto pakliuvau dirbti pas Viktorą Bergą į tuometinį Gamtos apsaugos komitetą ir ten reikėjo vadovauti propagandos skyriui. Dabar jis būtų vadinamas kur kas pagarbiau – ryšių su visuomene skyriumi, o anuomet vadovavau tiesiog propagandai. Nuo to laiko vis tenka paliesti įvairias gamtos ir žmogaus santykių puses. Ypatingai daug informacijos sukaupiau daugiau nei tris dešimtmečius dirbdamas žurnale „Mūsų gamta“.

Veikiausiai anuomet griežtos cenzūros neišvengė ir gamtos temos?

Kas gerai žino anų, senųjų, laikų žurnalistiką, prisimena, kad gamtos tematika buvo tolima nuo aktualiosios politikos. Labai džiaugiuosi, kad man nereikėjo šlovinti santvarkos, kurioje gyvenome. Tai nebuvo sąmoningas slėpimasis, tai tiesiog likimo dovana. Kolegos, kurie dirbo politiniuose leidiniuose, privalėjo atiduoti duoklę santvarkai, o pas mus laikas nuo laiko išlįsdavo koks šernas, sukriuksėdavo pasveikindamas kokį nors reikšmingą veikėją su jubiliejumi – ir visa politika tuo pasibaigdavo. Gal todėl ramia sąžine dabar galima perspausdinti beveik visus „Mūsų gamtos“ numerius – daugelis tų problemų aktualios ir šiandien.

Kaip vertinate šiandieninę žurnalistiką – ar „žalioji“ tema vis dar yra terpė, kur galima ramiai gyventi be politikos?

Deja, man atrodo, kad šiandien gamtos žiniasklaidoje yra daugiau tam tikrų grupių interesų gynimo. Tai liūdnas reiškinys, su juo sunku kovoti. Kartais net neįmanoma atskirti, kur baigiasi žurnalistų naivumas, o kur prasideda piktavališki, apgalvoti ir net apmokami žingsniai. Kalbu apie didžiąją spaudą, stambiuosius televizijos kanalus: skirtingi jų šeimininkai, palaikomos skirtingos interesų grupės. Iš tiesų, tos problemos, kurios dažniausiai virpina žmonių širdis – sužeistas stirniukas ar palikti gandriukai, – plačiąja prasme yra mažai reikšmingos. Kur kas labiau žmones turėtų dominti gilesnės problemos: ar aš turėsiu teisę įvažiuoti į mišką, ar galėsiu prieiti prie ežero pakrantės, kur galima statyti kokį fabriką, o kur verčiau jo atsisakyti ir panašios. Tačiau keliant tokius klausimus dažnai paklibinami ir svarbių personų interesai, o čia jau prasideda politika.

Norite pasakyti, kad visa mūsų žiniasklaidos priemonėse pateikiama informacija apie gamtą ir aplinkosaugą – užsakyta arba ginanti privačius interesus?

Žurnalistika – antroji pagal senumą pasaulio profesija. Pirmoji profesija, mano galva, yra garbinga: aš tau, tu man – mes atsiskaitę. O štai su antrąja pasaulio profesija prasideda suktybės. Parsiduoda lygiai taip pat, tačiau atsiskaitymas jau kur kas sudėtingesnis: tu man sumokėjai, aš tavo pusėj, bet jeigu anas man sumokės daugiau, perlipsiu į jo kišenę. Ypatingai tai aktualu kalbant ir rašant aplinkos apsaugos temomis, nes jos dažnai susijusios su dideliais pinigais (privačiais ir iš Europos kišenės) – prie to aruodo veržiasi visi. Todėl kalbėti apie garbingą aplinkosauginę žiniasklaidą aš galiu labai atsargiai. Išskyrus tuos atvejus, kai kalba maži, nepriklausomi, nedidelio tiražo, todėl menkoką įtaką visuomenėje turintys leidiniai. Deja, tai – vienetiniai atvejai, dažniausiai visuomenei apie aplinkosaugą pateikiamą informaciją veikia tam tikros grupės. Tačiau niekur nedingsi, nesame mes dėl to kažkuo labai išskirtiniai – lobistai šios srities informaciją veikia ir kitose šalyse, gal tik kiek silpniau.

Koks vaidmuo informuojant visuomenę apie aplinkosaugos problemas tenka žurnalistui?

Nuo žurnalisto pateikimo priklauso labai daug. Kaip atversi monetą: kiekvienas reiškinys turi kelias skirtingas puses. Kuri visuomenei bus parodyta, tą neretai ji gali palaikyti tikrąja. Kartais visuomenei įteigiama, kad blogi dalykai nekenksmingi, o kartais atvirkščiai – dėl išpūstos baimės atsisakoma gerų naujovių.

Labai svarbu gerai įsigilinti į temą, o šitai sudėtinga, kai žmogus dirba dideliame leidinyje ir rašo įvairiomis temomis. Kai žurnalistui trūksta išmanymo, labai nesunku nuslysti į neteisingą interpretavimą, kuris vėliau gali išplisti ir populistų būti panaudotas saviems tikslams.

Kalbinant vieną pašnekovą skaitytojui pateikiamas vienas – tarytum teisingas aspektas. O kuomet pateikiamos kelios skirtingos nuomonės, skaitytojui tenka pačiam sukti galvą ir bandyti atsirinkti – kuri nuomonė teisingiausia. O juk žinome: mūsų auditorija dabar nori, kad viskas jai būtų pateikiama sukramtyta. Šiuo aspektu aplinkosauginė žiniasklaida tik patvirtina bendras susiklosčiusias žiniasklaidos tendencijas.

Vadinasi, apie objektyvumo kriterijų „žaliojoje“ žiniasklaidoje galima pamiršti?

Jei pats esi sąžiningas ir turi tokį pat leidėją, kuris leidžia iškelti problemą, pastebint visas galimas puses, tada galima kalbėti apie objektyvumą. Deja, pas mus dažnai būna pateikta viena nuomonė ir tuo viskas baigiasi. Nežinau, ar taip yra iš tingėjimo, ar iš naivumo. Parašoma, kad štai toks ir toks profesorius, akademijos narys štai taip pasakė ir galvojama, kad tai – labai svari nuomonė. Tačiau tų akademijų tūkstančiai. Štai mudu dabar sėdim, dar pasikvieskim trečią ir jau galėsim kurti akademiją – va ir visa mūsų kompetencija, galės ir mus cituoti kaip akademikus. Mokslas dabar gerokai save devalvavęs, tą parodė daugybė užsakytų ataskaitų ir su tuo susijusių pasaulinių skandalų. O kai aklai pasitikima vien tik moksliniais laipsniais – neatsargu. Tuomet ir apie objektyvumą kalbėti sudėtinga.

Ko labiau pasigendate visuomenei pateikiamoje informacijoje gamtos temomis: kiekybės ar kokybės?

Skųstis, kad mūsų visuomenės informavimo priemonėse mažai informacijos pateikiama gamtos ir aplinkosaugos klausimais, negalime. Kitas reikalas, kaip ji pateikiama. Dažniausia tai – informacinio pobūdžio pranešimai, be gilesnės analizės. Tačiau, kita vertus, raskite jūs dabar žmogų, kuris rimtai atsisėdęs skaito ilgesnį straipsnį. Daugeliui užtenka nedidelio straipsnelio su mažučiu komentaru. Visos problemos tokia publikacija, žinoma, neišaiškinsi, bet taip bent jau pasėjamas grūdas – informuojama, kad problema apskritai egzistuoja.

Kokias didžiausias aplinkosaugos problemas regite ateityje ir kaip visuomenė galėtų prisidėti prie jų sprendimo?

Dažnai mėgstama suplakti į vieną gamtos ir aplinkos apsaugos sąvokas, tačiau tai klaidinga. Mums reikia saugoti savo aplinką, ne gamtą. Gamtai visiškai tas pats – nors ir sprogtų visos pasaulio atominės elektrinės. Dinozaurai, mamutai išnyko – gamtai vienas ir tas pats, atsirado naujos rūšys. O štai mums besikeičiančios gyvenimo sąlygos gali būti lemtingos.

Tačiau didžiausia ateities problema, mano galva, net ne aplinkos užterštumas, o tai, kad vis daugėja alkanų burnyčių. Rojus Žemėje buvo tol, kol Dievulis nesugalvojo iš nuobodulio nulipdyti žmogaus. Nulipdė, nepastebėjo, kad defektuotas, o tas dar pradėjo zyzti, kad jam nuobodu vienam, tai iš jo šonkaulio nulipdė kitą – ne mažiau defektuotą. Kartu su šitų dviejų atsiradimu prasidėjo ir ekologinės problemos – teko vyt juos iš rojaus. O vydamas dar palydėjo juos palinkėjimu veistis, aiškiai pats nepagalvojęs, ką leptelėjo. Turime vieną vienintelį obuolį – Žemę. O dantukų vis daugyn ir graužti jie nori vis skanyn. Kita vertus, turime suprasti, kad tokių globalių problemų nei jūs, nei aš neišspręsime, reikia daryti tai, kas priklauso nuo mūsų – pradėti nuo savo kiemo.

Kuo šiandieninėje visuomenėje, Jūsų vertinimu, yra tapusi aplinkosauga: mada, verslu, o gal nauja religija?

Aplinkosauga – mada, kuriai negailima pinigų. Parašyti ir vis dar rašomi šimtai aplinkosaugos, jos propagandos projektų, kuriuos finansuoja ir ES, ir Lietuva. Aiškiai matau, kad daugybė jų – grynas formalumas, atviriau pasakius – patogus būdas pripulti prie finansinio spenelio ir jį pažįsti. Bet jei taip daroma visoje Europoje, net pasaulyje, kodėl mes turėtume būti kvailesni ir nepasipinigauti? Tegul koks nors politikas pamėgina suabejoti projekto tikslingumu – tuojau žiniasklaidos bus išvadintas šėtonu.

Netrūksta ir verslo požymių. Štai dabar pasikvietėme „nepriklausomų ekspertų grupę“, kuri turės pasakyti, ar Gariūnuose planuojamas atliekų deginimo fabrikėlis išnuodys Vilnių... Tokie atvejai vadinami „aukso puodu“ – pasipelno ir vietiniai, ir tarptautiniai ekspertai. O žiniasklaida džiūgauja, kad pagaliau išgirsime teisingą žodį. Ar dar nežinome, koks jis bus? Juk tokių fabrikėlių Europoje šimtai. Ir visi veikia. O Paryžius, Berlynas, Viena ar Roma – dar gyvi. Todėl kalbėdamas apie interesų gynimą ir sakau: tą fabrikėlį žada statyti koks nors Jonas, tačiau norėtų ir koks nors Petras. Svarstyklės krypsta Jono pusėn, todėl Petras pyksta; jei kryptų Petro pusėn, pyktų Jonas. Už kurį stos žiniasklaida – priklausys nuo pinigų.

Sakote, kad kiekvienas turėtume pradėti nuo savęs. Ar žiniasklaidos priemonėse pakanka informacijos, kaip kiekvienas žmogus galėtų tausoti savo aplinką?

Žiniasklaida gali nebent konkrečiais pavyzdžiais parodyti, kaip koks žmogus aplinkai nekenkdamas tvarkosi – teigiamas pavyzdys užkrečia. Tačiau kitas dalykas, kad net ir pamatę tokį dalyką mes negalime pulti ir visi persitvarkyti savo gyvenimą pagal parodytą modelį. Kiekvienas žmogus turi būti tiek sąmoningas, kad pats suprastų, ką gali padaryti. O žiniasklaidai patarinėti, kaip kiekvienu atveju žmogus turėtų elgtis – šito aš neįsivaizduoju ir nematau būtinybės. Manau, kad tai nėra žiniasklaidos uždavinys. Vaikus turi auklėti tėvai, ne žiniasklaida.

Vienas žurnalistas iš Anglijos priėmė skaitytojo mestą iššūkį – „Pamėgink gyvent taip, kaip rašai“ ir sutiko žaliųjų deklaruojamus principus įgyvendinti praktiškai. Į šį eksperimentą jis įtraukė visą šeimą; žmona, tiesa, ne itin džiaugėsi. Visą šį eksperimentą ir jo metu patirtus vargus žurnalistas straipsniais perteikė savo skaitytojams. Jo išvada buvo tokia: nepaisant visų patirtų sunkių išbandymų, kai kuriuos punktus aš vis dėlto pasilikau savo gyvenime. Taigi – tik kai kuriuos. Akivaizdu, kad dalinti patarimus kitiems kur kas paprasčiau nei patiems pagal juos gyventi. Jei Bažnyčios tarnai laikytųsi elementaraus Dekalogo, kurį primygtinai pamoksluose siūlo mums, visi jie būtų šventieji...

Gal klausytojams teikiamus patarimus savo kailiu esate išbandęs ir Jūs pats?

Stengiuosi nevaidinti visažinio ir daug patarimų nežarstyti. O įgyvendinti visus žaliųjų deklaracijose įrašytus principus man, manau, būtų pernelyg sudėtinga.

Klausydamas Jūsų laidos apie gamtą veikiausiai net didžiausias rimtuolis priverstas šyptelti. Kodėl nusprendėte apie gamtos problemas kalbėti su kreiva šypsenėle, o ne rimtu auklėjančiu tonu?

Nereikia užmiršti, kad tai yra šeštadienio laida, todėl, esu įsitikinęs, nereikia žmonių savaitgalį iš ryto apkrauti „sunkiąja artilerija“. Jei jau norime kokią problemą pagvildenti, tai į ją veikiau taikomės tokiom lengvom indėniškom strėlytėm. Žmogui daug priimtinesnė informacija, kai jis junta, kad čia ne visažinis kalba – kalba žmogus, kuris irgi sako: „O, gal ?“Į daugelį dalykų stengiuosi žiūrėti su tokia atlaidžia, kartais ironiška šypsenėle. Stengiuosi pernelyg nešokti į akis, nors kartais ir nebegaliu susivaldyti – kai susiduriu su populistu, kuris susiriesdamas meluoja į akis. Savo laidose stengiamės ne duoti teisingus atsakymus, o veikiau užduoti klausimus – tiesiog pasiūlyti mintį žmogui, tegul pasvarsto: kas būtų taip, jeigu padarytume anaip? Be to, mums labai svarbus abipusis ryšys su mūsų klausytojais, todėl stengiamės daugiau kalbėti jų laiškais.

Radijo laidą „Gamta – visų namai“ turbūt galima vadinti ne tik ilgaamžiškiausia, bet ir glaudžiausią ryšį su klausytojais turinčia laida?

Tikriausiai esame vienintelė laida, kuri gauna tiek daug laiškų. Ir dar ranka rašytų. Daugelis mūsų klausytojų yra vidutinio ir vyresnio amžiaus, tad internetas jiems – ne kasdienybė. Teisybė, gauname vis daugiau elektroninių laiškų – labai nesunku atpažinti, kada žmogus, anūkų pamokytas, dar neseniai prie klaviatūros prisėdo. Laiškų gausybė – pats tikriausias mūsų darbo įvertinimas, tuomet supranti, kas žmonėms rūpi ir pasisemi idėjų naujoms laidoms. Ne kartą esu sakęs: gerbiamieji, aš tikiu tuo, ką jūs parašėte, nors tai ir neįtikėtina, nes kuo ilgiau sukinėjuosi gamtos pasaulyje, tuo labiau įsitikinu, kad neįtikėtinų dalykų beveik nėra.

Kalbino Julija Petrošiūtė

Pasidalinkite su draugais
Aut. teisės: Media forumas
Media forumas
Autoriai: Julija Petrošiūtė
(0)
(0)
(0)

Komentarai (5)

Susijusios žymos: