Tikrai gyveno kartą pasaulyje dainos „Ne Tau, Martynai, mėlynas dangus“ herojus. Jis tikrai gyveno pasaulyje, nes kitaip nebūtų juk ir dainos apie jį sudėta. O ji, ta daina, mūsų visų lūpose, dėl jos mums negėda, nes mus ji veža. O juk, sutikime, gražu, kai veža, o jau kai gražiai veža, tada iš viso gražu.

Tada nėr gražiau.

Tada tikrai širdis prašo dar kažko tikro. O kas yra ir kas tai „dar gražiau“ galėtų būti?

Dainos „Ne Tau, Martynai, mėlynas dangus“ herojaus Martyno širdis ir toliau troško išminties. Jis nenumaldomai jos ieškojo, o tarpuose tarp tų ieškojimų svarstė ir kas bus, kai jam vėl kas nors užplėš:

Ne Tau, Martynai, rojus tarp žmonių,
Ne Tau užpildytais sudoku klotas kelias
Ir vėl vienam teks grįžti neįrašius septynių,
Ieškok Martynai, gražesnės panelės.

O kas yra gražesnė panelė?

Kas dar labiau svaigina, ateitin šaukia, džiaugsmais kankina?

- Kas toji slėpiningoji, širdžių gelmės ir logikos verpetų išliūliuota svajonių panelė,- vis klausdavo savęs paryčiais drąsėjantis Martynas.

Ir neišmatuotų erdvių gelmės klausiamos šypsojosi, žvelgdamos į Jį. Ir tylėjo. Ir rodės, jog jau niekas niekada ir šiandien rytą nepakuždės jam atsakymo.

Tačiau šiandien – dar saulei nespėjus dorai į Žemės pakraštį įsitverti – prabilo paties Martyno širdis ir sukaupusi visą savo skatinantį plakimą prabilo į savąjį šeimininką:

- Šeimininke, kiek gi dar dienų Tu vaikščiosi tamsybėse, apsimesdamas, kad nežinai tos gražesnės panelės įstabaus vardo?

Martynas net sapne apsivertė ir ėmė nedelsdamas busti:

- Negi Tu, širdie manoji, tikrai žinai tą vardą?

- Taip, Martynai, - žinau, atsakė Martynui jo nerimą vos beišlaikiusi širdis, - aš tai tikrai žinau tą Vardą.

- Bet kodėl tada Tu tada manęs apie tai anksčiau nežadinai?

- Aš Tau visą laiką apie tai sakiau, Martynai!

- Kaip Tu tai darei?

- Aš drąsiau suplazdėdavau Tau galvojant Tavo krūtinėje.

- Kuo gi tada ta įstabioji nepažįstamoji vardu.

- Neapsimesk, Martynai, kad to Tu nežinai.

Ir tą pačią minutę neišvengiama nuovoka giliu žaibu it skardžiausias perkūnas iš naujo sudaužė Martyno širdį, perplėšė jo logines erdves pusiau ir vėl nušvito Martyno protas su dvasia, nušvito iki pačių smulkiausių proto kapiliarų, susiliedamas ir nežemiška šviesa nutvieksdamas tą Vardą, nuo tos sekundės Martynui jau „ant visados“ tą Vardą, nuo tos sekundės jau tikrai ilgam gražiausią iš visų vardų. Širdyje buvo taip kilnu ir tyra, kad neaišku, ar ten bebuvo likęs koks kartėlio lašelis. Kas tikrai ten buvo likę, žybsėjo ir grėsmingai kibirkščiavo, tai buvo ta vienintelė, bet užtai labai ryžtingai blaivanti mintis:

-Kodėl aš to nesuvokiau anksčiau.

O Panelė buvo vardu Aritmetika.

Ji buvo nuostabi, jos siluetu buvo persmelkta visa proto visata. Martyną suėmė baimė. Ne tai nebuvo baimė. Tai buvo veikiau aritmetinis nerimas. Jis suprato, kad visas jo tolimesnis sėkmingas gyvenimas jau bus visų pirmiausiai susijęs su suvokimu, ką

JAM

reikėtų daryti, kad tos naujos panelės profilis brangus nė vienai sekundei neišsitrintų iš tikrojo, to kartais pritemdyto, vos neprasitarėme, naktimis prigestančio sielos Gelmių monitoriaus.

- Aš turiu nepaleisti jos Vardo grafikos profilio, kartojo jis, aš padarysiu viską, kad jos gracinis vaizdas tauria užsklanda visą laiką kaip Niagaros krioklys lietų kriokiančius išminties vandenį į mano nepasotinamą tyrą sielą.

Aš turiu galvoti, kuždėjo jis sau, aš turiu galvoti ir galvoti nesustoti.

Aš turiu spręsti trečios klasės uždavinius. Aš turiu spręsti Dangiško lygio Trečios klasės uždavinius, aš turiu spręsti trečiojo Dangaus uždavinius.

Mes galėtume nuraminti Martyną. Mes turime DAUG trečios klasės uždavinių. Mes žinome OI daug trečiojo Dangaus aukštybėse atsispindėjusių problemų.Tačiau nelįskim neprašyti prie žmonių.

Martynas susiras mums pats, kai jo monitorius ims eiti dryžiais, kai jis ir vėl mažumėlę išsigąs ir jeigu jis, žinoma, tikrai norės, jog nuostabios nežemiškos absoliučiai nerealios panelės, vardu Aritmetika, siluetas neišsitrintų ir neišnyktų iš jo širdies grafikos.

Štai vienas toks paties pirmojo Dangaus aukštybių uždavinytis ir štai čia jo neįkyri švelnia aritmetine lyrika persmelkta sąlyga, arba kažkas „from real life“:

Gyveno kartą atskirame pasaulyje visi visi skaičiaus

100 000 000 000,
vardu don Šimtas Milijardų
dalikliai
(įskaitant ir 1, ir jį patį.)

Ir nutarė panelė Aritmetika paprašyti Martyno padalyti tą pasaulį į dvi dalis.

Kiekviena padalytoji karalystė turėjo būti kiekviena tiek pat garbinga kaip kita.

Tuose išdidžiuose kraštuose tai reiškė, kad visų kiekvienos karalystės skaičių sumos turi sutapti.

Ar tai realu?

Gal tai nerealu?

Laukiame nuosprendžių.

SU ŠVINTANČIŲ ŠVENTŲ VELYKŲ LINKĖJIMAIS!

Komentarai (7)