Rusų turisto žūtis nuo ryklio dantų: kodėl tai vyks vis dažniau? (Video) ()
Žmonės gerai pasirengę gintis, tad net 70+ metų asmuo gali nužudyti leopardą plikomis rankomis, tereikia ryžto. Su rykliais prasčiau: vandenyje mes ne tokie pavojingi, kaip sausumoje. Neseniai įvykusi rusų turisto žūtis, šaukusio „tėti“, kol ryklys jį puolė, dar padidino šių gyvūnų baimę. Kodėl rusui taip nepasisekė? Ar iš tiesų Egiptas toks pavojingas, ir ar tiesa, kad netrukus taip pat pavojinga bus Sočyje ir Anapoje?
|
Visi šio ciklo įrašai |
|
Prisijunk prie technologijos.lt komandos!
Laisvas grafikas, uždarbis, daug įdomių veiklų. Patirtis nebūtina, reikia tik entuziazmo.
Sudomino? Užpildyk šią anketą!
Nesenas įvykis atrodo itin nemaloniai: 23 metų rusų turistas maudėsi Egipto kurorte Raudonojoje jūroje šalia giminaičių, tarp kurių buvo ir tėvas (o šalia ir jo mergina), ir jį užpuolė ryklys. Jis šaukė „tėti“ ir bandė gintis, tačiau tai jam nepavyko.
Šiaip jau tai nereiškia, kad nuo ryklio neįmanoma apsiginti. Taip, jie dažnai būna didesni už mus. Ir taip, vanduo — jų natūrali aplinka. Tačiau reikia suprasti, kad žmogaus savybės suteikia jam galimybę ne tik smaugti leopardus, bet ir efektyviai priešintis gerokai didesniam už jį padarui. Ryklį galite šokiruoti, smogę jam į akį ar žiaunas (galima dar ir į patį nosies galiuką, tačiau ten sunku tiksliai pataikyti): jo aukos taip nesielgia. Ji apsisuks ir nuplauks. Kitos ryklio vietos, palyginti su mumis, galima sakyti šarvuotos, tad daužyti jį kur nors kitur praktiškai beprasmiška, tad taikykitės atidžiai.
Svarbus psichologinis momentas. Rykliai mus dažniausiai puola ne todėl, kad yra žmogėdros, o dėl to, kad paprasčiausiai įpratusi atakuoti viską, kas juda. Tokia jų prigimtis. Todėl bandyti apsisukti ir plaukti nuo jos yra beprasmiška. Taip elgiasi jos grobis: stengiasi nuplaukti. Ir tai nepadės: nuo ryklio nuplaukti nepavyks, jis pasivys.
Tačiau gavęs iš jūsų konkretų signalą, kad nesate laimikis ir kad potencialus laimikis šioje situacijoje yra jis pats, ryklys veiks iš principo kitaip. Dažniausiai pagarbiai ir mandagiai, kaip matome video:
©YouTube
Tuo pat metu reikia suprasti, kad rykliai nėra vienodi. Nelabai vaizdo įraše nelabai didelis ryklys pasielgė taip, kita gali pasielgti kitaip. Žmonės retai plaukioja su harpūnu ar dar kuo, o rankomis talžyti stambų plėšrūną nesaugu. Todėl kyla klausimas: kaip minimizuoti kontaktus su rykliais?
Kur kanda dažniausiai
Moksliniai tyrimai absoliučiai vienareikšmiai: dažniausiai žmonės nuo dantų nukenčia Australijoje, o ne Hurgadoje, ir iš viso ne Egipte. Per metus Australijos vandenyse užregistruojama vidutiniškai po 14 ryklių atakų, iš jų 1,5 — baigiasi mirtimi (jei kalbame apie žmones). Palyginimui: JAV gyvena beveik 15 kartų daugiau žmonių, o ir pakrantė ilgesnė, tačiau per metus užfiksuojamos vos 45 ryklių atakos, o per metus jose žūsta 0,6 žmogaus.
Kodėl taip yra? Pagrindinė priežastis banali: prie Australijos dažniau plaukioja trys pavojingiausios ryklių rūšys — baltieji, tigriniai ir bukasnukiai. Šių rūšių pavojingumo priežastys – skirtingos. Pavyzdžiui, baltieji rykliai, nors formaliai ir „šaltakraujai“, praktiškai moka palaikyti pagrindinės kūno dalies temperatūrą aukštesnę už aplinkinio vandens (iki 14,3 laipsnių aukštesnę). Tai labai svarbu gebėjimui judėti maksimaliai greitai ir išlaikyti aukštą medžiojimo aktyvumo lygį.
Bukasnukiai rykliai upėmis lengvai pasikelia tūkstančius kilometrų, nekalbant jau apie estuarijas. O tigriniai, panašu visai neišrankūs: jie atakuoja negalvodami ir kartais „kandžioja“ netgi valtis. Būtent jų skrandžiuose ne kartą būdavo randami automobilių numeriai ir padangų gabalai.
Kodėl rykliai atakuos vis dažniau
Spauda dažniausiai praneša, kad pasaulinis atšilimas kelia grėsmę rykliams, nes neva jiems mažėja maisto. O dėl anglies dvideginio emisijų rūgštėjantis okeano vanduo gali ištirpdyti jų žvynus.
Visa tai niekaip nesusiję su realybe. Realybė visiškai priešinga: visi anksčiau buvę atšilimai ryklių arealą praplėsdavo. Maža to: absoliuti daugumą iš pusės tūkstančio ryklių rūšių — tropinės, už tropikų ribų jiems akivaizdžiai nejauku. Ir prieš Žemės klimatui atvėstant prieš kelis milijonus metų, ryklių rūšių buvo kur kas daugiau, nei dabar.
Kodėl taip yra, nesunku atspėti. Atšilimai iš principo plečia jūrų gyventojų arealus. Dabar koralai — padarai, retai aptinkami šiauriau Raudonosios jūros ir Persijos įlankos. Tačiau vos prieš porą milijonų metų seklavandeniai koralai gyveno šiauriau Grenlandijos, šiauriausio sausumos taško.
Į ledą įšalę seklavandeniai koralai neišvengiamai žūtų. Tad, Arkties vandenynas prieš du milijonus metų neužšaldavo nei žiemą, nei vasarą. To priežastį prieš daug metų paaiškino sovietų klimatologas Michailas Budyko. Vos tik Žemės vidutinė temperatūra viršija +16…+17 (dabar ji +15), Arkties vandenyne ledas vasarą ištirpsta visiškai, o žiemą nebesusidaro, nes atėjus poliarinei nakčiai, susiformuoja tankus debesų sluoksnis.
Galima užtikrintai teigti, kad tai įvyksta, baltųjų ryklių arealas šiauriniame pusrutulyje išsiplečia radikaliai šiauriau. Tiesiog todėl, kad Arkties vandenynui netekus ledo sluoksnio, gerokai sušils ir gretimose Atlanto vandenyno dalyse. Tiesą sakant, procesas jau prasidėjo, ir remiantis įvairiais vertinimais, kai kur baltieji rykliai į šiaurę plaukia iki šimto kilometrų per metus (visgi daugelyje zonų greitis mažesnis — apie 20 kilometrų per metus).
Juodoji jūra kol kas pernelyg šalta. Tačiau ir ji tokia liks neilgai. Dar Marmuro jūroje vasarą jiems temperatūra ganėtinai priimtina (retai nukrenta žemiau +8-9 °C žiemą ir 23-24 °C vasarą), tai Juodojoje, žinoma, reikalai visai kiti. Visgi, ir modeliavimas, ir šiltamėgių rūšių aptikimas aiškiai rodo: baltieji rykliai Rusijos Juodosios jūros kurortuose atsiras per artimiausius kelis dešimtmečius.
Aišku, tai nereiškia, kad pietuose jų liks mažiau. Paleontologiniame metraštyje baltieji rykliai žemose platumose neišnyksta jokį žinomą laikotarpį. Negana to, šiuolaikiniai ryklių ekspertai įsitikinę, kad ir dabar atakų šiltuose vandenyse dažnėjimas susijęs su sparčiu ryklių skaičiaus augimu. Būtent dėl atšilimo. Vakarų mokslininkai, komentuojantys tokius klausimus vietinei žiniasklaidai, neslepia: „Klimato kaita laikoma vienu iš faktorių, labiausiai veikiančių [ryklių atakų dažnį. — NS], nes šiltesnėse jūrose ryklių populiacijos gali greitai augti“.
Kiti svarbūs ryklių gausėjimo faktoriai: XX amžiuje jie buvo negailestingai naikinami, dėl ko daugelyje regionų jų sumažėjo dešimtimis procentų. Dabar tai nebemadinga ir ankstesnėse medžioklės vietose jų skaičius sparčiai atsistato. Ir tai tęsis.
Ir galiausiai, žmonės visame pasaulyje vis dažniau važiuoja ilsėtis prie jūros, tad tikimybė susitikti su rykliais irgi išauga.
Tuo pat metu reikia suprasti, kad baltieji rykliai į Sočį rytoj neatplauks. Nors daug mokslininkų grupių reguliariai skelbia modeliavimo rezultatus, rodančius, kad Arkties ledai visiškai ištirps dar ketvirtajame dešimtmetyje, tai fiziškai neįmanoma. Tam būtinas šilumos kiekis iki kito dešimtmečio susikaupti nespės.
Arkties ledų tirpimą M. Budyko prognozavo dar aštuntajame praėjusio amžiaus dešimtmetyje, ir tai tik 2050-ais, niekaip ne 2030-ais. Jo prognozėmis tikėti pagrindas yra: būtent jis numatė, kad 1970-2020 m. Žemės temperatūra išaugs 1,0 laipsniu, kas ir įvyko. Tuo tarpu modeliavę klimatą po jo, kol kas stambių išsipildžiusių ilgalaikių prognozių nepateikė.
Ir nieko negalima padaryti?
Tai jokiu būdu nereiškia, kad negalime sumažinti ryklių atakos galimybės kokioje nors konkrečioje vietoje. Panašių apsaugos priemonių sąrašas ilgas, ir akivaizdžiausia iš jų naudojama Australijoje — baltieji rykliai preventyviai medžiojami šalia vietų, kur dažnai plaukioja žmonės. Priemonė nelabai populiari (ekologai jos nemėgsta), bet veikia.
Grynai teoriškai, abejotina, kad ekologai prieštaraus baltųjų ryklių medžioklei Juodojoje jūroje (kai jie ten atsiras dėl atšilimo). Jų ten nebuvo tūkstančius metų, ir dėl to normaliu vietinio landšafto elementu jį vadinti sunku. Tačiau praktiškai galima neabejoti, kad kokie nors prieštaravimai būtinai kils.
Antras priemonių tipas — priešrykliniai tinklai. Jie statomi, jei žmonės maudosi įlankoje, įplaukimas į kurią siauras, arba gausiai lankomų paplūdimių jūros pakrantėse. Tokių tinklų akys gali būti gan didelės, kad praplauktų netgi stambios žuvys, tačiau nepraplauktų rykliai ir delfinai. Tiesa, reikia suprasti, kad tokiuose tinkluose gali įsipainioti ir žūti jūrų žinduoliai. Todėl šis variantas menkiau tinkamas.
Be to, tokie tinklai efektyvūs tik atidžiai prižiūrimi, nesuplyšę. Pavyzdžiui, Hongkonge narai tinklų vientisumą tikrina kartą per savaitę. Tai yra, tokias struktūras galima įrengti prie populiarių paplūdimių, tačiau visoje ~1200 kilometrų ilgio rusiškoje Juodosios jūros priekrantėje toks sprendimas akivaizdžiai netiks.
Veikiausiai, jeigu abi šios priemonės ir bus įdiegtos, tai vėluojant. Bent jau todėl, kad mūsų šalis atšilimui rimtai nesirengia ir į jo pasireiškimus reaguoja gerokai vėluodama.
Ir tuo pat metu rimtai nerimauti neverta. Netgi Egipto Raudonojoje jūroje — pats „ryklių kampas“ iš visų, kur dažnai būna rusų turistai, — vidutiniškai per metus nuo ryklių žūva mažiau, nei vienas žmogus. Turkijoje ar Tailande tokie įvykiai kur kas retesni. Todėl iš tiesų vidutinis rusų turistas turi daug daugiau šansų užsimušti važinėjantis keturračiu, nei nuo ryklio dantų. Ir netgi tada, kai baltieji rykliai pasieks Juodosios jūros kurortus, ši proporcija vargu ar pasikeis. Rykliams mes visgi nesame įdomiausias maistas.
naked-science.ru
