Dehumanizuodami „kitus“, žmonės stengiasi pateikti juos kaip mažiau „žmogiškus“. Tai yra, atmeta pačią idėją, kad jie priklauso žmonėms, turi kokias nors teises ir jausmus ir nusipelno būti suprasti.

Spalio 7 sieną Izraelį užpuolė HAMAS kovotojai iš Gazos Ruožo. Izraelio gynybos ministras Yoav Gallant, skelbdamas apie atsakomuosius veiksmus — visišką Gazos blokavimą ir bombardavimą, — be viso kito pasakė: „Mes kaunamės su antropomorfiniais gyvūnais ir veikiame atitinkamai“.

Eilinis Palestinos ir Izraelio karas dabar iš daugumos pasaulio žiniasklaidos išstūmė Rusijos įsiveržimą į Ukrainą. Jame tokios retorikos irgi netrūksta. Ukrainiečiai „nežmogiais“ vadino civilius gyventojus Bučioje žudžiusius rusų kareivius. Rusiška propaganda taip pat charakterizuoja Ukrainos pulko „Azov“ karius.

„TAI NE ŽMONĖS“

Daugelį amžių „kitus“ įsivaizduoti menkiau „žmogiškais“ buvo normalu netgi labiausiai išsilavinusiems žmonėms. Mokslininkai ir mąstytojai lygino tuos, kad neatitikdavo jų „išsivysčiusių žmonių“ įsivaizdavimo (moteris, vergus, barbarus), prilygindavo gyvūnams. Tačiau tuomet tai nebuvo laikoma kieno nors pažeminamu, veikiau liudijo „nepakankamą“ tų grupių kultūrinį išsilavinimą.

Kolonijinių užkariavimų epochoje europiečiai pirmą kartą susidūrė su tautomis, kurių kultūra kardinaliai skyrėsi nuo jų. Matydami šį skirtumą, mokslininkai ir entuziastai keliautojai irgi svarstė, kad užkariautų žemių gyventojai menkiau „civilizuoti“ ir ne tokie „protingi“. Daug kam tai virto katastrofa: vietinius gyventojus masiškai žudė, vežė iš žemyno į žemyną, vertė dirbti iki išsekimo. O įsivaizdavimas, kad „kitas“ standartiškai stovi ant žemesnio vystymosi laiptelio, nei europietis, tapo socialinės antropologijos pamatu.

XIX amžiaus viduryje dvi didelės mokslininkų grupės (pozityvistai ir moralistai) manė, kad mokslas gali paaiškinti visas žmogaus gyvenimo ypatybes. Jas tiriant, galima suprasti, kokie aplinkos faktoriai daro mus tokiais, kokie esame, ir kaip įsikišus į šį procesą, pagerinti žmoniją.

Šiomis idėjomis pasinaudojo Charleso Darvino pusbrolis Francisas Galtonas. Jis manė, kad visi individo charakterio bruožai nulemti biologiškai, o moralinių savybių ištaisyti neįmanoma. Jo nuomone, asmenybės vystymuisi svarbiausias paveldimumas. Galtono požiūriu pagrįsta eugenika — pseudomokslas, dehumanizavęs daugybę žmonių.

Tuo metu daugelis mokslininkų buvo nuoširdžiai įsitikinę, kad vieniems būdingas „žmogiškumas“, o kiti tokios „savybės“ neturi. Tuo pačiu pasinaudojo politikai — ir tai lėmė Holokaustą, o taip „neteisingų“ žmonių sterilizaciją ir izoliaciją.

Kodėl žmonės vienas kito nekenčia?

Dėl tų pačių priežasčių.

Vieni stengiasi susidoroti su itin stipriu stresu. Kiti siekia sustiprinti grupės identitetą, sukurdami bendrą priešą. Treti siekia įgyti valdžią arba nusimesti atsakomybę už savo poelgius — ir tvirtina, kad tokie veiksmai prieš „nežmogus“ visai ir nėra nusikalstama.

Dehumanizacijos mechanizmas paprastas — jis pagrįstas „kitų“ kančios neigimu. Jeigu visuomenėje aukštas agresijos ir susvetimėjimo lygis, tada, veikiausiai, kokios nors tos visuomenės grupės susiduria su dehumanizavimu.

Socialinių psichologų nuomone, žmonės imasi dehumanizacijos, stengdamiesi apsaugoti psichiką nuo išorinio traumuojančio įvykio. Tai vyksta, kai jie neturi gero psichologinio palaikymo, o savarankiškai susidoroti su sukrėtimu jie negali. Tuo paaiškinama tai, kad netgi sveikatos apsaugos ir socialinės sistemos darbuotojai, kuriems, atrodytų, būdinga empatija, dažnai dehumanizuoja savo globotinius.

Tačiau yra ir tokių, kurie, siekdami politinių tikslų, dehumanizuodami stengiasi iš tam tikrų grupių atimti „žmogiškus bruožus“ ir pašalinti juos iš teisinės ir visuomeninės srities. Tokie žmonės siekia įgyti valdžią ar ją sustiprinti, legitimizuoti prievartą ir, slėgdami kitus, jaučia savo pranašumą.

Pavyzdžiui, kolonizacijos epochoje britai užkariautojai ir ispanų konkistadorai teisino vietinių amerikiečių ekonominį resursų eksploatavimą, o taip pat jų pačių ir vietinės kultūros naikinimą tuo, kad jie neva menkiau „civilizuoti“, „laukiniai“, o tai reiškia, nežino, kaip teisingai tvarkyti tai, ką turi. Vienu metu ispanų teologai rimtai ginčijosi, ar vietiniai Amerikos gyventojai turi dvasią: juk Biblijoje nepasakojama, kad šią žemę gavo apgyvendinti kuris nors Nojaus palikuonis, o tai reiškia, kad ir jos gyventojai — ne žmonės.

Be to, priešo dehumanizavimas padeda valdovams pateisinti karinius veiksmus, priespaudą ir prievartą šalyje ar užsienyje. Taip veikė George'o Busho administracija po rugsėjo 11-osios, sulygindama islamo sekėjus ir arabus su gyvūnais ir tvirtindama, kad jie nešioja ligas.

Kokios dehumanizavimo pasekmės?

Prievarta, karai, genocidai, migracinės krizės, vergija, teisinė savivalė. Tačiau nevisada.

Nužmoginimas laikomas vienu iš genocido etapų. Šalių vadovybės, drausdamos išvykti žmonėms, kuriems namuose gresia pavojus, netiesiogiai prisideda prie jų naikinimo. Taip buvo su Kanada, Antrojo pasaulinio karo metu priėmė mažiau, nei penkis tūkstančius žydų — mažiausiai iš visų to meto ekonomiškai sėkmingų valstybių. Imigracijos valdininkai leido sau išsakyti žeminančius palyginimus nuo Holokausto bėgusių žmonių adresu ir tvirtino, kad priimti „nei kiek“ žydų šalyje — jau „pernelyg daug“.

Taip pat dehumanizacija normalizuoja socialinę neteisybę, vergiją, žmonių eksploatavimą ir gausina smurtą. Dėl ilgai vykusios dehumanizacijos juodaodžiai JAV gyventojai lig šiol susiduria su smurtu ir prietarais visuose lygiuose: juos žemina kalėjimų darbuotojai, politikai ir policininkai.

Taip pat nužmoginimas didina nelygybę. Darbo rinkoje nuo dehumanizacijos nukenčia menkai apmokamų specialybių žmonės, dėl to prarandantys palaikymą visuomenėje. Jiems sunku pakeisti darbą, tad, jie negali pasitraukti iš pažeidžiamos pozicijos, į kurią pateko dėl to, kad jie nėra priimami „kaip žmonės“.

Ir nors dehumanizacija ne visada sukelia atvirą prievartą ir genocidą, ji įtvirtina vienos grupės padėtį virš kitos ir legalizuoja priespaudą.

Tai lengviausia paaiškinti migracijos pavyzdžiu. Keisdami gyvenimo šalį, žmonės neretai netenka įprastų gėrybių. Šiuolaikiniame pasaulyje žmogui teisės priklauso pagal pilietybę — narystę tam tikroje politinėje bendruomenėje (kurios jis nesirinko), o ne todėl, kad yra žmogus.

Kitaip tariant, įvairioms valstybės institucijoms migrantas tiesiog niekas — vien todėl, kad jo ne ta pilietybė, ne tie dokumentai ar jis atrodo ne taip, kaip dauguma šalies gyventojų. Šis fenomenas vadinamas „teisiniu dehumanizavimu“.

Dėl tokios tvarkos, valdininkai ir socialinės sferos darbuotojai su migrantais gali elgtis, kaip jie nori. Nes jų akimis žiūrint, jie „ne žmonės“, tai yra, be teisių, kurias patys valdininkai, kaip piliečiai, turi. Negana to, migrantai gali būti dehumanizuoti iš karto pagal kelias charakteristikas, pavyzdžiui, lytį, rasę, klasę ar tikybą.

Be „teisinės dehumanizacijos“ yra ir kitos nužmoginimo formos, su kuriomis žmonės nuolat susiduria, — ir tampa šio proceso dalyviais, patys to net neįtardami.

Kai kurios feministės mano, kad pornografija nužmogina moteris. Už pornografijos uždraudimą pasisakančios aktyvistės tvirtina, kad daugumoje vaizdo klipų vyrai vaizduojami dominuojančiame vaidmenyje, o moteris — pavaldžiame ar pažemintame. Pornografija „kito“ įvaizdį irgi sukuria, gi ne veltui egzistuoja konkrečių heteroseksualios pornografijos žanrų aktorės pagal amžių, sudėjimą, rasę (odos spalvą) ar etninę priklausomybę.

Jeigu vaizdo įraše moteris vaizduojama pavaldžioje padėtyje, jos kūnas suvokiamas seksualinį malonumą suteikiantis daiktas. Toks moters kūno suvokimas palaiko moterų priespaudą visuomenėje, atima subjektyvumą. Sunku taip, kaip norisi, su savo kūnu tvarkytis pasaulyje, kur jis nuolat seksualizuojamas. Ir tai gimdo neapykantą skriaudėjams, ir dehumanizuoja juos pačius. Užburtas ratas.

Žmonės šios „nematomos dehumanizacijos“ nepastebi, nes laiko tai įprastu dalyku. Taiau karas nėra norma, todėl negalinčių susitaikyti su savo bejėgiškumu žmonių balsai konfliktų eskalavimo metu tampa garsesni. Štai todėl mes kreipiame ypatingą dėmesį į tai, kaip stresinėje situacijoje žmonės vienas kitą dehumanizuoja, — nesuvokdami, kad su „teisine dehumanizacija“ susiduriame nuolatos.

Netikėtas atradimas, kurį padarėme, ruošdami šį laišką

Prasidėjus XXI amžiui, keleriopai padaugėjo dehumanizavimo tyrimų. Socialinis psichologas Nickas Haslamas suskaičiavo, kad, jeigu iki 2000 m. vidutiniškai kasmet pasirodydavo 31 dehumanizavimo psichologijos tyrimas, tai vėliau — kasmet jau po 561 straipsnį. To priežastis – didesnis tyrėjų kritiškumas politikų ir įvairių grupių retorikai, neigiančiai „kitų“ „žmogiškumą“.

us10.campaign-archive.com