Afganistano provincija, kurioje nėra karo, Talibano ir piniginių santykių
(3)
Per masines informavimo priemones mus vis pasiekia naujienos iš Afganistano. NATO pajėgų patruliavimas, Lietuvos karių misija Afganistane, vietos gyventojų skurdas, nuolatinė įtampa ir pavojai, nesiliaujantys talibų išpuoliai, žūtys... Argi Afganistane gali būti ramu, taiku? Nejaugi?
Prisijunk prie technologijos.lt komandos!
Laisvas grafikas, uždarbis, daug įdomių veiklų. Patirtis nebūtina, reikia tik entuziazmo.
Pikapu įvažiavusi į Afganistano šiaurės gilumoje esantį atokų kaimą, bendrakeleivė jaunai merginai pasakė, kad čia ji jau galinti nusiimti burką. „Čia laisva“, – tarė 26 metų medicinos seselė Zarmina Nazaria ir, nusiėmusi savo šviesiai mėlynos spalvos burką, pasidėjo ją ant galinės automobilio sėdynės.
Afganistane galiojančios griežtos taisyklės Bamijano provincijoje (Bamiyan) esančiame Vakhano koridoriuje (Wakhan Corridor) yra nereikšmingos. Šis nedidelis, pailgas žemės lopinėlis, įsispraudęs tarp Tadžikijos, Pakistano ir Kinijos, nuo likusios Afganistano dalies atkirstas snieguotų Hindukušo kalnų. „Vienintelė daugelio afganistaniečių gyvenimo konstanta čia tokia: karas yra tolimas kaip atogrąžų vėjas“, - rašoma dienraštyje New York Times.
Tiek sovietų invazijos laikais, tiek pilietinio karo metais, tiek į valdžią atėjus Talibano režimui Vakhano provincija kovose faktiškai nedalyvavo. Talibai čia nesirodo. Nesirodo ir amerikiečių kariai. Čia gyvenantys žmonės ruošiami būti klajūnais, ne kariais. Vakhane vyraujanti islamo atšaka ismailizmas yra nuosaikus. Jo dvasinis lyderis Aga Khanas yra milijardierius, žinoma visuomenės figūra Paryžiuje.
Užsienio turistai į Vakhaną užklysta vos po kelis – per praeitą ir užpraeitą vasarą jų čia buvo maždaug du šimtai. Alpinistai seka tokių tyrinėtojų kaip Markas Polas (Marco Polo) ar seras Markas Aurelijus Steinas (Sir Marc Aurel Stein) pėdomis. Šiais metais ekspedicijos iš Didžiosios Britanijos ir Lenkijos dalyviai šiame regione kopė į 6 096 metrų viršūnę.
Kabulo ilgai ignoruotiems Vakhano gyventojams trūksta pagrindinių paslaugų. Kita vertus, čia savo veiklą pradeda plėtoti vis daugiau nevyriausybinių organizacijų, kurioms atokusis regionas, lyginant su pavojingomis, smurto persmelktomis kitomis Afganistano dalimis, tampa vis patrauklesnis. Knygos "Trys puodeliai arbatos" bendraautorius Gregas Mortensonas su nevyriausybine organizacija "Vidurio Azijos institutas" (kuriam, beje, pats vadovauja), Vakhane pastatė 11 mokyklų. Į šį nuošalų pasaulio kampelį Laukinės gamtos išsaugojimo bendruomenės darbuotojai iš užsienio atvyksta sekti sniego leopardų pėdomis ir šviesti vietos klajoklius.
„Vakhane nevyko jokių karų ir nebuvo jokio smurto, – pasakoja gidė Malang Daria, kuri 2009 metais dalyvavo prancūzų ir afganistaniečių ekspedicijoje bei kopė į aukščiausią Afganistano viršūkalnę Nošaką (Noshaq), stūksančią 7 491 metro aukštyje. – Žmonės čia labai taikūs, labai ramūs.“
Šioje 354 kilometrų ilgio teritorijoje, kurios peizažą puošia platūs slėniai, aukštos platumos bei upė Pandž (Panj), gyvena daugiau nei 12 tūkst. žmonių. Didžioji dalis jų – etniniai gyventojai wakhi. Kaip ismailizmo (šiizmo atšakos) atstovai, jie vengia kai kurių pagrindinių islamo normų. Jie nesilaiko Ramadano, nors likusioje Afganistano dalyje gyventojų daugumą sudaro sunitai, o pasninkauti per Ramadaną yra viena iš svarbiausių prievolių.
„Ismailizmo atstovai pasižymi šiuolaikiniu požiūriu, – teigia mokslininkas Džonas Mokas (John Mock). – Šios islamo atšakos dvasinis lyderis A.Khanas skatina šiuolaikiškumą.“
Vakhano provincija ribojasi su Pakistanu, Tadžikija ir Kinija. Ši teritorija turėtų priklausyti Tadžikijai arba Pakistanui, tačiau, pagal 1895 metų D.Britanijos ir Rusijos susitarimą, yra Afganistano kontroliuojama buferinė zona, kadaise saugojusi dvi imperijas nuo susidūrimo.
Šis regionas ir šiandien yra savotiška niekieno žemė. Ji taip nutolusi nuo likusio pasaulio, kad čia vis dar egzistuoja mainais pagrįsta ekonomika. Vasarą gyventojai išmaino avis, ožius ir jakus – dažniausiai vienintelį savo turtą – į drabužius ir kitas „prabangos“ prekes, kurių jiems siūlo į jų žemes atvykę prekeiviai. Tačiau kai kurie vietos gyventojai pašaliečių, perparduodančių gyvulius ir už tai gaunančių didžiulį pelną, labai nemėgsta ir jų atžvilgiu yra nusiteikę priešiškai.
Piemenys prižiūri avių bandas, o moterys, vilkinčios tradicines raudonos spalvos sukneles, dirba kviečių ir miežių laukuose. Burkas jos užsideda tik tuomet, kai vyksta į Iškašimą (Ishkashim) – kaimą, esantį vakarinėje šios teritorijos dalyje, kurio pusė gyventojų yra sunitai tadžikai. Kai kurie pirkliai laisvai kerta Afganistano ir Pakistano sieną aukštomis perėjomis.
Rytinėje Vakhano koridoriaus dalyje, besiribojančioje su Kinija, gyvena apie šimtą klajoklių kirgizų šeimų. Jos įsikūrusios jurtose, 3 926 metrų virš jūros lygio.
Tačiau socialinės problemos, būdingos kitoms Afganistano dalims, neaplenkia ir šio regiono. Polinkis į opijų ypač paplitęs tarp kirgizų klajoklių. Jie skundžiasi Kabulo dėmesio stoka. O maistas, vandentiekis ir elektra jų regione – neregėti patogumai ir tikra retenybė.