Ben Judah. Romai - labiausiai persekiojami žmonės Europoje? (Video)
(40)
Prezidento Sarkozy nesena kampanija prieš romus atkreipia dėmesį į augantį jų persekiojimą Europoje. Jų skaičiui didėjant, šios grupės integravimas taps vis svarbesnis.
Prisijunk prie technologijos.lt komandos!
Laisvas grafikas, uždarbis, daug įdomių veiklų. Patirtis nebūtina, reikia tik entuziazmo.
Prezidento Sarkozy kontraversiška tūkstančių Prancūzijoje gyvenančių čigonų apsuptis ir deportacija sulaukė pasmerkimo iš skirtingų sferų atstovų – Popiežiaus, ES Komisijos pirmininko ir Jungtinių Tautų komiteto. Kalbama apie romus, kurie yra ES piliečiai, turėję pilną teisę atsikraustyti į Prancūziją, tačiau ne likti joje neapibrėžtą laiko tarpą be darbo. Vis dėlto, nepaisant aukšto lygio kriticizmo Sarkozy žingsnio atžvilgiu, jo politika signalizuoja apie kylančią romų persekiojimo įtampą Europoje. Rugsėjo pradžioje Slovakijoje ginkluotas vyras nužudė septynis romus ir po to nusižudė pats. Per pastaruosius 18 mėnesių buvo pranešta apie aštuonias panašaus pobūdžio žudynes ir 30 padegamųjų bombų atakų Vengrijoje. Italijos sostinės Romos meras pradėjo naikinti lūšnas siekdamas išstumti migrantus iš miesto. Tiek Serbijoje, tiek Kosove būta etninių susidorojimų su romais, kurie po 1999 m. buvo išvaryti albanų ir tebėra nelaukiami. Šiauriau, romus išstūmė ir Šiaurės Airijos rasistinės atakos. Toks atakų paplitimas turėtų jaudinti mus visus. Kaip rodo istorija, paplitęs didelės, savo valstybės neturinčios etninės mažumos engimas gali turėti niokojančias pasekmes.
Ekspertai tiki, kad šiuo metu Europoje yra iki 11 mln. romų, o tai yra daugiau nei Austrijoje ar Švedijoje yra gyventojų. Tuo tarpu kai vaisingumo rodikliai naujose ES narėse yra rekordiškai žemi, romų skaičius vis auga. Jei skaičiai išliks tokie patys, 20 proc. visų Vengrijos gyventojų ir 40 proc. šios šalies darbo jėgos 2050 m. bus romai, lyginant su 6 proc. 2006 m. Artimiausių dešimtmečių pavojus slypi tame, kad didelė dalis ES gyventojų iš tikrųjų gali tapti antros klasės piliečiais.
ES Regioninės politikos skyriaus ataskaitoje pabrėžiama, kad „romų integravimas yra būtina sąlyga siekiant tvaraus ilgalaikio augimo daugelyje Centrinės ir Rytų Europos regionų“. Vis dėlto, šiai dienai yra atlikta labai mažai demografinių tyrimų valstybėse, kur ES paskaičiavimais romai sudaro daugiau nei 10 proc. populiacijos – pvz., Bulgarijoje ar Rumunijoje – ar šiek tiek mažiau nei 10 proc., kaip Makedonijoje ar Slovakijoje. Romų bendruomenių lyderiai Bratislavoje ir Sofijoje yra netgi tvirtinę, jog romai gali tapti vyraujančia populiacijos dalimi iki šio amžiaus vidurio jei jų aukšti gimstamumo rodikliai ir atsisakymas naudoti kontraceptines priemones išliks. Galbūt ši baimė paaiškina, kodėl dar 2003 m. romų moterys būdavo įviliojamos į sterilizacijos pinkles rytų Slovakijoje.
2005 m. dvylikos Europos valstybių iniciatyva buvo paskelbtas „romų įtraukimo“ dešimtmetis. Vis dėlto, nevyriausybinės organizacijos pažymi, kad aukščiausias tokių iniciatyvų taškas buvo pasiektas iki-integracinėje daugelio naujų ES narių stadijoje, kas ypač pasakytina apie Rumuniją. Po to persekiojimai tik didėjo, o socioekonominiai faktai kalba patys už save. Slovakijoje romai sudaro tik 10 proc. populiacijos normaliose ugdymo įstaigose, ir 60 proc. specialiose mokyklose. Tik mažiau nei 4 proc.Vengrijos romų lanko universitetą. 2009 m. daugiau nei penktadalis romų vaikų Vengrijoje pateko į specialiąsias mokyklas, kas užkirto kelią jų integracijai, nustumiant juos į neįgaliųjų klases. Mažiau nei 10 proc. priimami į aukštąsias mokyklas. Tai yra vargani skaičiai.
Europoje romų migracija ir persekiojimas nesiliaus tol, kol nebus suderintų pastangų pakeisti minėtą statistiką. Politikams įsikibus biudžeto karpymo ir gelbėjant varganus finansus, vargu ar tai įvyks artimiausiu metu. Vienos iš galingiausių ES valstybių prezidentas Sarkozy davė pradžią precedentui, kuris atveria kelią Vidurio Europos politikams imtis drastiškesnių priemonių. Jau dabar vengrų kraštutinių-dešiniųjų atstovai Europos parlamente yra išreiškę „masinio romų internavimo“ idėją.
XIX a. pradžioje panašiai pasklidę buvo žydai, nuskurdinti ir išgyvenantys demografinį sprogimą. Bet kas, kas tuo metu būtų užsiminęs, jog šios išsibarsčiusios, neturinčios lyderio tautos palikuonys šiandien galingą valstybę Artimuosiuose Rytuose vadins namais, būtų buvęs išjuoktas. Vis dėlto, sionizmo priežastimi buvo daugiau XIX a. pabaigos tsaristinis persekiojimas nei holokaustas. Šiandien, nedrąsi romų aktyvizmo pradžia užsimezgė Rytų Europoje – padedama milijardieriaus filantropo George Soros‘o finansuojamo Atviros visuomenės fondo (Open Society Foundation), per įvairias jaunimo programas ir teisių forumus.
Be abejo, tokios iniciatyvos turėtų būti skatinamos, o romų situacija nėra visuotinai niūri. Pavyzdžiui, Makedonijoje dainininkai kaip Esma Redzepova yra labai žymūs, o šiais metais kasmetinis Serbijoje vykstantis Guca trimitų festivalis, kuriame dominuoja romai, pritraukė pusę milijono lankytojų. Romų grupės yra labai laukiamos ir daugelyje Balkanų vestuvių, keletas pirmaujančių įžymybių uždirba didžiulius pinigus skraidydami tarp Vokietijos ir Australijos, kad pagrotų Balkanų išeiviams.
Klaidinga būtų manyti, kad milijonai romų Europoje nori tokių pačių dalykų ar vienodo gyvenimo būdo. Romų (kaip ir žydų) tapatybė apima platų kultūrinio identiteto spektrą. Skirtingos romų grupės išpažįsta skirtingą religiją, kalba skirtingomis kalbomis, o gentiniai sentimentai smarkiai nusveria bet kokį platesnį vieningumo jausmą. Verta prisiminti dar ir tai, kad tradicija, atmetanti modernumo elementus, tokius kaip sėslus gyvenimas, karjera ir išsilavinimas, ko gero ir toliau apribos romus labiau nei dešiniųjų fanatizmas ir persekiojimas. Tačiau, dėl nesuskaičiuojamos daugybės priežasčių, kelias, kuriuo šios bendruomenės turės eiti XXI a. bus sunkus. Jie laukia savojo Herzl‘o, kurio užduotis bus dar sunkesnė. Galbūt net neįmanoma.
Parengta pagal Prospect Magazine
Diskusijos apie romus ir jų kaiminystę netilsta ir Lietuvoje. Pristatome vieną iš šia tema vykusių Euroblogo pokalbių ištrauką: