Mūsų nuostabioje planetoje yra apstu kvapą gniaužiančių gamtos kampelių. Aplankyti visus juos ir pamatyti savo akimis – geidžiamas, bet gana nelengvai įgyvendinamas siekis. Tačiau nūdienos technologijų dėka po pasaulį visai įmanoma keliauti ir virtualiai. Šįkart kviečiame jus į foto kelionę po įspūdingiausius Žemės geologinius stebuklus. Jūsų dėmesiui – pirmoji ciklo dalis, kurioje susipažinsite, o gal turėsite galimybę prisiminti kerintį Pamukalės (Turkija), Erebuso (Antarktida) „Skrajojančio Geizerio“ (Nevada, JAV) bei „Mėnulio slėnio“ (Argentina) grožį.
Prisijunk prie technologijos.lt komandos!
Laisvas grafikas, uždarbis, daug įdomių veiklų. Patirtis nebūtina, reikia tik entuziazmo.
1. „Skrajojantis geizeris“
„Skrajojantis geizeris“ (angl. k. – „Fly Geyser“) – tai nedidelis geoterminis geizeris, esantis už 32 km nuo Gerlach miestelio ir vos už kelių šimtų metrų nuo valstijos kelio „State Route 34” Nevadoje (JAV), tad gana gerai matomas ir nuo jo. Šio geologinio stebuklo apžiūrėjimo problema yra gana aktuali, mat jis stūkso asmeninės, Todui Džeksikui (Todd Jaksick) priklausančios rančos „Fly Ranch“ valdose, o privažiuoti arčiau įmanoma rakinamu siauru privačiu vieškeliuku.
Turistams ir net Nevados gyventojams ši nežemiško grožio vieta mažai žinoma. Objekto aukštis – vos 1,5 metro arba 3,7 metro, jei skaičiuotume nuo vaizdingųjų geizerio stulpų „pamatų“.
„Skrajojantis geizeris“ nėra visiškai natūralus gamtos tvarinys – jis atsirado po to, kai 1916 m. šioje vietoje ieškant šulinio buvo padarytas grunto gręžinys. Šulinys savo pareigas sėkmingai ėjo keletą dešimtmečių. Tačiau septintajame praėjusio amžiaus dešimtmetyje karšti geoterminio vandens srautai pramušė šulinio rentinio sienas ir ėmė veržtis aukštyn.
Iš trykštančiame vandenyje buvusių mineralų netrukus ėmė formuotis įspūdingi „stalagmitai“. Iš jų viršūnių geizerio vandenys trykšta iki šiol. 30 ha teritorijoje aplink mineralų stulpus susiformavo apie 30-40 mineralinio vandens baseinėlių. Fantastiška spalvų palete geizerį puošia įvairūs mineralai, tarp jų – ir sieros dioksidas.
2. Pamukalė
Pamukalė (turk. k. Pamukkale - „medvilnės pilis“) - mineralinės versmės pietvakarių Turkijoje, Denizlio provincijoje, Didžiojo Mendereso slėnyje, prie senovinio Hierapolio miesto griuvėsių.
Mineralinis vanduo, turtingas druskų teka kalnų šlaitais žemyn, apnešdamas uolas kalkių sluoksniu.
Laikui bėgant susiformavo kalkių terasos, baseinai, sienos. Pamukalės vandenyse senovėje maudydavosi graikų ir romėnų didikai, imperatoriai.
Pamukalės apylinkėse yra 17 karštųjų vandens versmių, kurių temperatūra svyruoja nuo 35°C iki 100 °C. Tai vienas svarbiausių Turkijos turistinių objektų, 1988 m. įtrauktas į UNESCO pasaulio paveldo sąrašą.
3. Erebusas
Erebusas – Antarktidos ugnikalnis, esantis Roso saloje. Jo aukštis – 3794 m. Šalia Erebuso dunkso mažesnis neveikiantis ugnikalnis – Teroras. Pavadinimus ugnikalniams pagal savo laivų vardus suteikė kapitonas Džeimsas Klarkas Rosas (James Clark Ross), kuris, ieškodamas Pietų magnetinio poliaus, 1841 m. sausį priplaukė ledo sieną.
Erebuso papėdėje įsikūrusi Jungtinių Valstijų Makmerdo mokslinė stotis. Erebusas yra labiausiai į pietus nutolęs aktyvus Žemės ugnikalnis, jo krateryje tyvuliuoja skystos lavos ežeras. Kasdien vyksta po kelis Strombolio tipo išsiveržimus. Pirmasis į Erebusą įkopė Ernestas Šekltonas (Ernest Shackleton) 1908 m.
1979 m. lapkričio mėn. į ugnikalnio šlaitą įsirėžė ekskursinis Naujosios Zelandijos lėktuvas. Žuvo visi 257 keleiviai ir įgula. Jie tapo baltojo užtemimo aukomis (baltoji tamsa – poliarinis reiškinys, kai horizonto linija tarp baltos žemės ir blankaus, apsiniaukusio dangaus netikėtai pranyksta).
4. Isčigualastas ("Mėnulio slėnis")
(isp. Ischigualasto) – geologinis ir gamtinis parkas šiaurės vakarų Argentinoje, San Chuano provincijoje, La Riochos provincijos pasienyje, priešais Talampajos nacionalinį parką. Užima 603,7 km² plotą ir iškilęs 1300 m virš jūros lygio. Būdinga dykumų augalija (kaktusai, krūmynai, nedideli medžiai). Klimatas sausas (retai palynoja tik vasaromis) ir kontrastingas (temperatūra svyruoja nuo -10 °C iki +45 °C). Būdingi stiprūs vėjo gūsiai (20-40 m/s), ypač pučiant Zonda vėjui.
Parko grunto paviršiuje atsiveria triaso periodo (prieš 230 mln. m.) uolienos. Jose gausu dinozaurų ir pirmykščių žinduolių fosilijų. Mėnulio slėniu („Valee de la Luna“) ši vietovė pavadinta dėl raižyto nežemiško kraštovaizdžio. Kadaise tai buvo vulkaninio aktyvumo zona, kurioje buvo apstu upių ir kurią merkė sezoniniai lietūs.
Valle de la Luna senovėje buvo upės vaga, o jos pakraščiuose augo tropiniai miškai, todėl čia randama daug suakmenėjusių medžių. Paleontologiniai tyrimai vykdomi nuo 1930 m. 2000 m. Isčigualasto parkas kartu su Talampajos parku (Talampaya) įtraukas į UNESCO pasaulio paveldo sąrašą.