Amerikiečiai išrado būdą „nematomo apsiausto“ metamedžiagas gaminti serijiniu būdu (5)
JAV aprobuota technologija, sudarysianti sąlygas serijiniu būdu gaminti pakankamai didelius metamedžiagos lakštus, kurie su šviesa sąveikauja kiek kitaip nei įprastos medžiagos.
Prisijunk prie technologijos.lt komandos!
Laisvas grafikas, uždarbis, daug įdomių veiklų. Patirtis nebūtina, reikia tik entuziazmo.
Sudomino? Užpildyk šią anketą!
Metamedžiagos – ypatinga medžiagų rūšis, apeinanti kai kuriuos optikos dėsningumus (šviesos spindulius geba atspindėti ne ta kryptimi, kuri postuluojama) dėsniuose), todėl formuojanti įvairias optines iliuzijas: padidina, sumažina, sudrumsčia objekto atspindį, priverčia šviesos spindulius apgaubti objektą ir paslėpti, tokiu būdu jį paverčiant nematomu („nematomo apsiausto“ fenomenas).
Kad visi šie triukai būtų išpildomi, metamedžiagos faktūra turi preciziškai derėti su šviesos bangos, kurią ketinama pasitelkti, ilgiu. Tad jei kalba eina apie regimuosius ar infraraudonuosius spindulius, faktūroje būtina išgauti submikroninį ar net nanometrinį atspindėjimo tikslumą.
Kurdami eksperimentinius metamedžiagų gabalėlius, mokslininkai iki šiol taikydavo elektro-spindulinę litografiją. Tačiau šiuo sudėtingu būdu pagaminti metamedžiagos pavyzdžiai išeidavo pernelyg maži, jog iš jų būtų galima sumontuoti kokią nors praktiškai panaudojamą sistemą.
Ilinojaus universiteto (JAV) specialistai šią kliūtį apėjo, išradę būdą metamedžiagas spausdinti. Kaip praneša „Technology Review“, gamybos procesas prasideda polimerinio spaudo pasigaminimu. Šis padengiamas tarpiniu sluoksniu (plėvele), o ant jo „klojami“ metamedžiagos (sidabro ar magnio fluorido) sluoksniai. Toks spaudas dedamas ant naujo pagrindo (kuris pagamintas iš stiklo ar lankstaus plastiko). Tuomet tarpinis sluoksnis pašalinamas, ir metamedžiagų struktūra atsiduria ant kito – dabar jau tikslinio – paviršiaus.
Tokiu būdu šio technologinio metodo autorius Džonas Rodžersas (John Rogers) su kolegomis pagamino keleto centimetrų skersmens metamedžiagos fragmentą. Mokslininkai įsitikinę, jog taikant jų sugalvotą technologiją, bus galima „spausdinti“ ir kur kas didesnius – keliasdešimties centimetrų skersmens – fragmentus, kurie galėtų būti pritaikomi įvairiuose novatoriškos konstrukcijos optiniuose įrenginiuose, o galbūt ir kuriant įvairias nematomas sistemas.