Kosminiai 2010-ųjų „Hubble“ šedevrai (1): tobuliausia geometrinė struktūra (0)
559 km aukštyje skriejantis, kol kas didžiausią indėlį į šiuolaikinį mokslą įnešęs vienas pirmųjų žmonijos istorijoje orbitinių teleskopų „Hubble“ pernai šventė jubiliejinę 20-ąją paleidimo į kosminę erdvę sukaktį. Ta proga žiniasklaidoje pasirodė įspūdingiausių 2010-ųjų metų „Hubble“ fotografijų galerija. Nors dabar kalendoriniame „eteryje“ – savąjį zenitą jau senokai perkopę 2011-ieji, šedevrai, žinia, nesensta. Tai pasakytina ir apie neprilygstamas „Hubble“ fotografijas. Jūsų dėmesiui – netrumpas įspūdingiausių 2010-aisiais publikuotų kosminės observatorijos „Hubble“ fotografijų ciklas. O pirmoje jo dalyje – tobuliausia Visatos tyruose geometrinė struktūra, kokią tik yra pavykę užfiksuoti „Hubble“.
Prisijunk prie technologijos.lt komandos!
Laisvas grafikas, uždarbis, daug įdomių veiklų. Patirtis nebūtina, reikia tik entuziazmo.
Sudomino? Užpildyk šią anketą!
Šiame kadre, kurį kosminis teleskopas „Hubble“ užfiksavo fotoaparatu „The Advanced Camera for Surveys“, matyti bene tobuliausia geometrinė struktūra, kokią tik yra pavykę užfiksuoti kosminėje erdvėje. Šiame geometriškai nepriekaištingai atrodančiame darinyje vyksta neįprasto protoplanetinio ūko formavimosi procesai. Ūkas vadinamas IRAS 23166+1655, jis Pegaso žvaigždyne supa LL Pegasi žvaigždę.
Fotografijoje matomas spiralinio pavidalo darinys – žvaigždę supančios, nepaprastai simetriškai ir taisyklingai tankėjančios ūko vijos. Pavydėtino taisyklingumo vijose, kurios sudarytos iš storų dulkių sluoksnių, slepiasi žvaigždė. Spiralines vijas sudaranti medžiaga nuo ūko centro tolsta maždaug 50 tūkst. km/h greičiu. Šį greitį palyginę su atstumais tarp vijų, astronomai paskaičiavo, jog kiekvieną viją skiria maždaug 800 metų (tiek laiko reikėtų skristi nuo vijos iki vijos, jei būtų keliaujama minėtuoju 50 tūkst. km/h greičiu).
Manoma, kad ūkas spiralinį pavidalą įgijo todėl, jog žvaigždė LL Pegasi yra dvinarė: viena aplink kitą sukasi dvi žvaigždės. Astronomai yra linkę manyti, jog erdvė tarp vijų tiesiogiai atspindi orbitinį dvinarės sistemos periodą (laiką, per kurį žvaigždės apsisuka viena aplink kitą). Mokslininkų vertinimu, toks periodas trunka taip pat maždaug 800 metų.
Besiformuojantys planetiniai ūkai yra nuostabūs žvaigždžių evoliucijos stebėjimo poligonai. Žvaigždės, kurių masė telpa į intervalą, apimantį nuo 0,5 iki 8 Saulės masių, savo egzistencijos pabaigoje supernovomis nevirsta. Tačiau jų laukia gal net labiau karališka gyvenimo baigtis: tokios žvaigždės savo išorinius dujų sluoksnius nusimes į kosmoso bedugnę.
Stebintiesiems iš Žemės, nusimestieji sluoksniai suformuos spalvingas akvareles primenančias stulbinančio grožio ir sudėtingumo struktūras. IRAS 23166+1655 ūke tokie procesai dar tik prasideda, o jo centre tūnanti žvaigždė ją supantį dulkių kokoną nusimes ateityje.
Parengė Saulius Žukauskas,
sauliuszukauskas01@gmail.com