Evoliucijos mitai: Viskas yra prisitaikymas, sukeltas natūralios atrankos  (5)

Evoliucija tikintys žmonės paprastai yra linkę manyti, kad visos augalų ir gyvūnų savybės yra natūralios atrankos nulemtas prisitaikymas. Deja, tačiau tai nėra tiesa. Daugelis augalų ir gyvūnų savybių nėra nei prisitaikymo prie aplinkos, nei atrankos rezultatas. Kuo tai grindžiama?


Prisijunk prie technologijos.lt komandos!

Laisvas grafikas, uždarbis, daug įdomių veiklų. Patirtis nebūtina, reikia tik entuziazmo.

Sudomino? Užpildyk šią anketą!

Ar niekada nemąstėte, kodėl tiek daug mūsų po sunkios darbo dienos įsitaisome priešais televizorių su mikrobangėje pasišildyto maisto porcija? Nes taip patogu? Ar dėl to, kad pašildyti pusfabrikačiai yra „natūrali, šimtus tūkstančių metų trukusios, žmogaus evoliucijos pasekmė“?

Baikit juoktis. Dažnai tokiems įpročiams lengva surasti „Tiesiog taip“ istorijas, paaiškinančias, kaip jie išsivystė. Nors ir esame linkę manyti, kad viskas turi kažkokį aiškų tikslą, tačiau dažnai klystame. 

Pavyzdžiui, vyrų speneliai. Vyriškos lyties žinduoliams jie tikrai nereikalingi: nežiūrint to, jie juos turi, nes ir moterys juos turi, o organizmui daug nekainuoja išauginti spenelius. Tad tiesiog nebuvo evoliucinio spaudimo atskiroms lytims vystytis skirtingai ir „išjungti“ spenelių augimą patinams. Kai kas tvirtina, kad moterų orgazmas egzistuoja dėl tos pačios priežasties, kaip ir vyrų speneliai (kitaip tariant, yra visiškai beprasmiška organizmo reakcija), tačiau tai yra daug prieštaringesnė idėja.

Arba paimkime uoslę. Ar rožių aromatą pajuntate iš toli, o gal sunku jį užuosti net įkišus nosį į puokštę? Ar galite užuosti specifinį kvapą, kurį įgauna žmonių, suvalgiusių šparagų, šlapimas? Kodėl vieni kvapai užuodžiami lengvai, kiti sunkiai? Ar ir tai turi kažkokį evoliucijos tikslą? Šiuo atveju jokio „kilnaus“ evoliucinio tikslo irgi nėra – tiesiog žmonių uoslės jutimas smarkiai skiriasi daugiausia dėl uoslės receptorius koduojančių genų atsitiktinių mutacijų, o ne dėl prisitaikymo.

Nors kai kurios savybės yra atrankos pasekmė, tačiau ne aptartųjų požymių atveju. Pavyzdžiui, žemas pigmėjų ūgis gali būti pašalinis ankstyvo gimdymo efektas populiacijose, kur mirtingumas aukštas, o ne prisitaikymas, kaip toks.

Daugiatiksliai genai

Kita priežastis, kodėl menamas prisitaikymas gali būti pašalinis kitų požymių evoliucijos efektas, yra genai, vaidinantys skirtingus vaidmenis skirtingu augimo metu ar skirtingose kūno vietose. Tad vieno požymio atranka gali turėti regimai nesusijusių pasekmių. Pavyzdžiui, vyrų homoseksualumas gali būti susijęs su genu, kuris moteris daro vaisingesnes.

Nelemiantis prisitaikymo ar žalingas geno variantas gali greitai paplisti populiacijoje, jei jis yra toje pačioje DNR gijoje, kaip ir labai naudingas geno variantas. Tai viena iš priežasčių, kodėl lytinis dauginimasis yra pranašesnis: kai DNR gijos susikeičia chromosomose, geri ir blogi geno variantai gali išsiskirti. 

Galimi ir kitokie atvejai. Pavyzdžiui kai kurios augalų ir gyvūnų savybės, tarkim stručių sparnai, kažkada galėjo būti prisitaikymas, tačiau dabar nebenaudojamos pirminiam tikslui. Tokie atavizmai gali išlikti, nes jie yra neutralūs, turi kitą funkciją ar tiesiog dar neužteko laiko evoliucijai jiems eliminuoti, nors požymis jau tapo žalingas. Pavyzdžiui, kirmėlinė atauga (apendiksas). Yra daug teiginių, kad ji atlieka vienokią ar kitokią funkciją, bet prisiminus apendikso uždegimo sukeltas komplikacijas akivaizdu, kad daugiau šansų yra išgyventi jos neturint, nei su ja.

Tad kodėl evoliucijos eigoje ji neišnyko? Nes evoliucija yra skaičių žaidimas. Žmonių pasaulinė populiacija dar vos prieš keletą tūkstančių metų buvo maža, žmonės turėjo nedaug vaikų ir laikas tarp kartų būdavo ilgas. Tad evoliucija turėjo mažiau šansų mutacijoms, kurios būtų sumažinusios ar visai panaikinusios apendiksą – ir mažiau galimybių tai mutacijai paplisti populiacijoje natūralios atrankos būdu. Yra ir kita galimybė – galbūt užstrigome evoliucinėje situacijoje, kai kirmėlinei ataugai traukiantis, didėja apendicito rizika, tad pasidaro naudingiau jį turėti.

Protiniai dantys yra dar vienas atavizmas. Mažesni, silpnesni žandikauliai leido mūsų protėviams užsiauginti didesnes smegenis, bet paliko mažiau vietos krūminiams dantims. Nors jiems ten vietos nėra, tačiau daugeliui mūsų protiniai dantys išauga, su potencialiai mirtinomis pasekmėmis. Viena iš priežasčių, kodėl protiniai dantys išlieka, gali būti tai, kad paprastai jie išdygsta jau sulaukus reprodukcinio amžiaus, tad evoliucijos spaudimas jų išnykimui yra silpnas. 

Dėl visų šių ir dar kitų priežasčių reikėtų skeptiškai žiūrėti į antraštes, trimituojančias įvairaus elgesio evoliucines priežastis. Evoliucinė psichologija yra liūdnai pagarsėjusi bandymais paaiškinti kiekvieną elgesio aspektą, nuo daržininkavimo iki prievartavimo kaip prisitaikymą, atsiradusį, kai mūsų protėviai gyveno Afrikos savanose.

Neverta nė sakyti, kad be tvirtų įrodymų teiginius apie tai, kad, pavyzdžiui, paruošti pusfabrikačiai „evoliucionavo“, reikėtų priimti labai atsargiai.

Kiti evoliucijos mitai

Pasidalinkite su draugais
Aut. teisės: www.technologijos.lt
Autoriai: Vytautas Povilaitis
(3)
(1)
(2)

Komentarai (5)

Susijusios žymos: