Evoliucijos mitai: „Išlieka geriausi“ pateisina „kiekvienas už save“  (4)

„Geriausias“ gali būti labiausiai mylintis ir nesavanaudis, o ne agresyviausias ir žiauriausias. Bet kokiu atveju, kas bevyktų gamtoje, tai nepateisina tokio pat žmonių elgesio.


Prisijunk prie technologijos.lt komandos!

Laisvas grafikas, uždarbis, daug įdomių veiklų. Patirtis nebūtina, reikia tik entuziazmo.

Sudomino? Užpildyk šią anketą!

Frazė „geriausių išlikimas“, kurią sukūrė ne Darvinas, o filosofas Herbert’as Spenceris, yra dažnai neteisingai suprantama.

Pradžiai, evoliucijoje per natūralią atranką yra daugiau veiksnių, nei vien tinkamiausių išlikimas. Dar turi būti besidauginančių vienetų ir jų prisitaikomumą lemiantys skirtumai turi būti paveldimi. Pats savaime, geriausių išlikimas yra akligatvis. Ypač geriausių išlikimą su evoliucija painioja verslo žmonės.

Nors frazė piešia žiaurią kovą už išlikimą, tikrovėje žodis „geriausias“ retai reiškia stipriausią ar agresyviausią. Tai gali reikšti viską, nuo turinčio geriausią kamufliažą ar visliausio iki protingiausio ar gebančio geriausiai bendradarbiauti. Pamirškit Rembo, galvokit apie Einšteiną ar Gandį.

Laukinėje gamtoje matome, kad gyvūnai nėra kas sau. Bendradarbiavimas yra neįtikėtinai sėkminga išgyvenimo strategija. Iš tiesų tai buvo beveik visų dramatiškiausių žingsnių pagrindas gyvybės istorijoje. Sudėtingos ląstelės išsivystė iš bendradarbiaujančių paprastų ląstelių. Daugialąsčiai organizmai sudaryti iš bendradarbiaujančių sudėtingų ląstelių. Superorganizmai, kaip bičių ar skruzdėlių kolonijos, susikuria iš bendradarbiaujančių individų.

Savižudiškos ląstelės

Kai bendradarbiavimas nutrūksta, pasekmės gali būti liūdnos. Pavyzdžiui, ląstelėms mūsų kūnuose tapus nepaklusniomis, susergame vėžiu. Tad išsivystė sudėtingi mechanizmai, palaikantys bendradarbiavimą ir slopinantys savanaudiškumą, tokie, kaip ląstelių „priežiūros“ programos, kurios, ląstelei tampant vėžine, paleidžia jos susinaikinimo procesą.

Žiūrint iš tokio taško, geriausiųjų išlikimas galėtų būti naudojamas pateisinti socializmą prieš laissez-faire kapitalizmą. O socialių vabzdžių sėkmė galėtų būti panaudota, kaip argumentas už totalitarizmą. Tai parodo, kad žmonių pasaulyje negalima remtis „išlieka geriausi“ fraze, norint pateisinti bet kokią ekonominę ar politinę ideologiją, ypač, remiantis tuo, kad ji „natūrali“.

Ar kanibalizmas gerai dėl to, kad taip daro baltieji lokiai? Ar žudyti savo brolius ir seseris yra normalu dėl to, kad daug paukščių jauniklių taip daro? Ar savo vaikų žudymas yra normalus, nes pelės kartais suėda savo jauniklius? Ar pedofilija yra normalu, nes suaugę bonobo seksualiai santykiauja su jaunikliais?

Stiprus glėbis

Beveik visi elgesio modeliai, kuriuos laikome „nenatūraliais“, pasirodo esą visiškai natūralūs vienoje ar kitoje gyvūnų karalystės nišoje. Niekas negali įtikinamai pateisinti lygiai taip besielgiančių žmonių.

Nors tokie pavyzdžiai parodo vertinimo, kas teisinga ir kas ne pagal „natūralumą“ (natūralistinė klaida) visišką absurdiškumą, dažnai tai pamirštame, kai kalba pasisuka apie evoliuciją. Nežiūrint to geriausiųjų išlikimas buvo ir vis dar yra pasitelkiamas daugybės reiškinių, tokių kaip laisvos rinkos ar eugenikos pagrindimui. Toks požiūris tebėra gajus tam tikruose sluoksniuose.

Tačiau natūrali atranka yra tiesiog gyvosios gamtos įvykių aprašymas. Ji nenurodo, kaip turėtume elgtis.

Kiti evoliucijos mitai

Pasidalinkite su draugais
Aut. teisės: www.technologijos.lt
Autoriai: Vytautas Povilaitis
(1)
(0)
(1)

Komentarai (4)

Susijusios žymos: