Kosmonautas I.Volkas: sunku apie žmoniją galvoti gerai
(1)
Kartu su svarbiausiais viso pasaulio didžiųjų kosmine veikla užsiimančių organizacijų atstovais į Vilniuje vykstančią konferenciją „SEMWO 2011“ atvykę lietuviško kraujo turintis astronautas Karolas „Bo“ Bobko ir kosmonautas Igoris Volkas dalijosi savo įspūdžiais apie skrydžius.
Prisijunk prie technologijos.lt komandos!
Laisvas grafikas, uždarbis, daug įdomių veiklų. Patirtis nebūtina, reikia tik entuziazmo.
Spaudos konferencijoje I. Volkas pasidalino savo nustebimu, kad Vilniuje pagerėjo jo sveikata: „Mane labiausiai stebina atradimas, kad čia stipriai pagerėjo sveikata. Man praėjo kojų tinimas, kurio negalėjau atsikratyti Maskvoje. Mane kaip žmogų tai labai stebina – netgi kyla mintis persikelti čia gyventi“
Kosmonautas taip pat pasidalino nusivylimu. „Mane čia šiek tiek nuvylė – toks jau likimas, niekur nedingsi – tai, kad apie 80 procentų studentų jau nebekalba rusiškai. Mano požiūriu, dar vienos kalbos išmokimas yra gerai. Visada geriau žinoti daugiau nei mažiau“, - sakė rusakalbis kosmonautas, su žurnalistais kalbėjęs padedant vertėjui.
Paklausus, kas juntama pakilimo į kosmosą ir nusileidimo metu, astronautas K. Bobko sakė: „Reikia laiko, kad priprastum prie nesvarumo. Žmones dažnai pykina, ypač pirmą buvimo orbitoje dieną, bet dažniausiai tai netrunka daugiau nei porą dienų. Manau, su kosmoso aplinka lengviau apsiprasti vėlesnių skrydžių metu, taigi, trečio skrydžio metu viskas buvo gana natūralu, lengviau buvo ir grįžti iš kosmoso. Niekada nebuvau kosmose ilgus mėnesius, todėl neteko susidurti su stipria raumenų ir kaulų degeneracija, su kuria susiduria kai kurie vyrukai, nors dabar aiškėja, kad tinkamai mankštinantis nuo to galima apsisaugoti. Tai panašu į plaukimą laivu: prie to priprantama“.
„Esu profesionalus lakūnas-bandytojas, ir organizmas patirdavo krūvius, kurie buvo gerokai didesni nei kosminių skrydžių metu. Todėl man pakilimas jokių sunkumų nekėlė. Pakilimo metu mano pulso dažnis buvo 56, Džanibekovo [įgulos vadas, 4 skrydis] – 120, Savickajos [skrydžio inžinierė, 2 skrydis] - 180. Skrydžio koordinatorius ir klausia Džanibekovo: „Jis ten ką pas jus, miega?“ Aš, kaip lakūnas bandytojas, buvau skraidančiose laboratorijose, kuriose kosmonautai save ir įrangą tikrindavo nesvarumo sąlygomis. Tuomet nesvarumas nekėlė jokių problemų ir buvo vienas malonumas– kuomet tai buvo ribota ir truko 30-35 sekundes. Bet kai prasidėjo tikras ilgalaikis nesvarumas, kažkodėl atsirado poreikis galva įsiremti į lubas. Po kelių akrobatinių triukų pajutau, kad pradeda pykinti, todėl susisukau kamputyje ir užmigau, nes tuo metu man ten nebuvo ką veikti. O po susijungimo, kai prabudome, paklausiau savęs: o koks gi skirtumas, kur lubos, o kur grindys? Todėl likusios dešimt dienų man buvo puikios atostogos valstybės sąskaita“, - pasakojo I. Volkas.
Kosmonautas bei astronautas nusakė ir jausmus, užplūstančius būnant kosmose. „Buvimas tokioje erdvėje, kai per parą daug kartų apskrendi visą Žemę, savaime suprantama, apverčia tam tikrą supratimą, nes matai tai, ko kiti žmonės nemato ir niekada nepamatys. Dėl to būnant viršuje apie žmoniją sunku galvoti gerai“, - sakė I Volkas, - „Iš viršaus matosi viskas, nieko nepaslėpsi. Kiek žmonės apsidergė, kiek miškų išpjovė, kiek dega, kiek upių žiotyse visko prilieta. Viskas matosi, nes vandens spalva būna visai kitokia. Visos blogybės, kurias daro žmonės, puikiai matomos iš kosmoso“.
Kosmoso turizmas nesustabdomas
Kosmoso veteranai prognozavo ir kelionių už Žemės ribų ateitį. „Jau dabar yra kosmoso turizmas. Žmonės už didelius pinigus jau pabuvojo kosmose, bet tai tikriausiai visada bus labai brangu, todėl, matyt, niekada nebus masinis reiškinys. O vykdant suborbitinius skrydžius, susiduriama su kitomis problemomis, nei vykdant orbitinius skrydžius. Pakilus į orbitą, galima pakilti iki tokio aukščio, kai galima sakyti, kad esate kosmose, bet kad išsilaikytumėte tokiame aukštyje, reikalingas 17 500 mylių per valandą (28 000 km/h) greitis, todėl dabar kalbama tik apie pakilimą iki kosmoso ir nusileidimą žemyn. Komercinė veikla kosmoso srityje dabar yra aktyvi, tikiuosi, ateityje ji bus dar gerokai aktyvesnė. JAV planuoja komercinių įmonių valdomais krovininiais laivais aprūpinti kosminę stotį. Komercinis transportas į kosminę stotį tikriausiai atsiras gana greitai, nors tiksliai negaliu pasakyti kada. Prieš 50 metų niekas nebūtų pagalvojęs, kad ateityje į komercinį lėktuvą bus susodinami 300 žmonių ir skraidinami iš Kalifornijos į Frankfurto oro uostą, kaip mes skridome prieš dvi dienas“.
„Kosminis turizmas jau prasidėjo ir yra nebesustabdomas. Broliai Raitai, kurdami savo pirmąjį lėktuvą, negalvojo, kokia didelė pramonė nuo to prasidės. Patirtis parodė, kad žmonės stotyse gyventi gali ir gana ilgai. Bet žmonija yra taip arti beprotybės, kad tikimybė, jog prasidės atominis karas, yra didelė. Todėl filosofų ir technikų galvose yra gyvos idėjos iškeldinti žmones į kosmosą, kad jie ten gyventų. Todėl kiekvienas iš jūsų kažkada gali nuskristi į kosmosą“, - mano I. Volkas.
Daugkartinio naudojimo erdvėlaiviai – ir JAV, ir Sovietų sąjungos – besileidžiant iš esmės buvo milžiniški sklandytuvai, kuriuose nebuvo įmanoma panaudoti jokių variklių. Vienas iš SEMWO organizatorių ir spaudos konferencijos moderatorius Vladas Lašas paklausė garbingų svečių – kaip jiems pavyko pilotuoti tokius sudėtingus aparatus.
„Pirmiausia mes labai sunkiai dirbome, tobulindami procedūras ir technologijas, kurios užtikrino sėkmę, daug treniravomės, turėjome daug mokymų programų – skraidymus su T-38 viršgarsiniu mokomuoju lėktuvu ir apmokymus mūsų turėtuose imitatoriuose. „Shuttle“ programoje buvo 135 sėkmingi nusileidimai ir tai, manau, įrodo, kad mes sėkmingai pagaminome erdvėlaivį, kuriuo galima nusileisti“, - apie nusileidimus pasakojo K. Bobko.
„Prisiminkime aštuntą dešimtmetį. Skaitmeninės technikos apskritai nebuvo. Griežtai kalbant, pas mus vos buvo įsteigtas Aviacinės įrangos mokslinis tyrimų institutas, kuris pirmasis gamino skaitmeninės pilotavimo įrangos kompleksą, todėl kai buvau paskirtas vadovauti „Buran“ pilotavimo programai, tai mano pirmoji ir pagrindinė užduotis buvo padaryti, kad naudojant analogines programas – gal kas prisimena, kai vietoje programų buvo naudojamos magnetinės juostelės – vėliau vykdytas nepilotuojamas „Buran“ skrydis būtų sėkmingas. Manau, savo misiją atlikau, nes skrydis pavyko, nepaisant daugelio skeptikų baiminimosi, jog misija baigsis katastrofa“, - pasakojo I. Volkas.
Priminsime, kad vienintelis „Buran“ skrydis į kosmosą vyko be įgulos, bet iki tol erdvėlaivis buvo bandomas atmosferos sąlygomis, siekiant imituoti realų naudojimą.