Prietarai ir ritualai. Kosmonautai, astronautai, taikonautai (0)
Gali stebinti, kad pilotuojamų skrydžių į kosmosą srityje egzistuoja prietarų, folkloro ir tradicijų, kurių kiekvienas astronautas ar kosmonautas prieš skrydį laikosi tarsi šventų apeigų. Mirusiųjų dvasių kvietimas, šventas vanduo, sėkmę nešantys kortų žaidimai, talismanai, ritualiniai žodžiai, tariami tam tikru metu – tai galėtų priminti įšventinimą į slaptą draugiją.
Prisijunk prie technologijos.lt komandos!
Laisvas grafikas, uždarbis, daug įdomių veiklų. Patirtis nebūtina, reikia tik entuziazmo.
Sudomino? Užpildyk šią anketą!
Bet peržvelgus kosminių skrydžių statistiką nuostaba sumažėja. O duomenys yra štai tokie: iki 2010 m. balandžio į kosmosą skrido 517 žmonių iš 38 valstybių. Iš jų žuvo 18. Žūties tikimybė – beveik 3,5 proc. - reiškia, kad tai yra viena iš pavojingiausių profesijų pasaulyje. Palyginimui, Irake 2003-2006 metais žuvo 0,39 proc. JAV karių, o Vietnamo kare 1966-1972 metais – 2,18 proc. JAV karių. Taigi, astronautų ir kosmonautų mirties rizika yra didesnė nei karių, rašo thespacereview.com
Įvertinus visus šiuos pavojus galima suprasti dėl ko astronautai turėtų norėti užsitikrinti saugumą įvairiais ritualais ir talismanais. Suvaldyti mirties baimę prietarais yra natūralus žmogaus impulsas – pavyzdžiui, prieš išėjimą į koridos areną matadorai meldžiasi savo madonai ir atlieka kitus ritualus, susikaupusius per kelis šimtus šio mirtino sporto metų.
Kita folkloro ir tradicijų kaupimosi priežastis yra „kastos“ išskirtinumas. Astronautai ir kosmonautai priklauso elitinei grupei, jie jaučia išdidumą, kurį jaustų bet kuris žmogus, priklausantis tokiai mažai grupei. Kartu dalyvaujant apeigose, skatinamas komandinis darbas, bendri tikslai ir tarpusavio pasitikėjimas, visi įgulos nariai jaučiasi ypatingi, išskirti iš visuomenės.
Taigi, kokie yra trijų didžiausias kosmines ambicijas turinčių valstybių - JAV, Rusijos, o pastaruoju metu ir Kinijos – tradicijos bei prietarai, susikaupę nuo pirmo raketos skrydžio į kosmosą, įvykusio daugiau nei prieš 50 metų?
Kosmonautų ritualai
Įspūdingą prietarų skaičių (apie kai kuriuos rašėme prieš keletą savaičių) sukaupė Rusija, kai kurie jų mena oficialiai ateistinius Sovietų sąjungos laikus, o kai kurie atsirado žlugus šiai imperijai ir yra sietini su stačiatikių religija.
Pirmiausia tam tikras ceremonijas kosmonautai atlieka išvykdami iš Žvaigždžių miestelio Pamaskvėje. Jie padeda raudonų gvazdikų prie Jurijaus Gagarino (kuris žuvo lėktuvo bandomojo skrydžio metu) ir keturių kosmonautų, žuvusių per kosmines misijas (Vladimiras Komarovas - „Sojuz 1“, Georgijus Dobrovolskis, Viktoras Pacajevas, Vladislavas Volkovas - „Sojuz 11“) atminimo sienos. Tuomet aplankomas Jurijaus Gagarino kabinetas Žvaigždžių miestelyje – šis kabinetas išliko tarsi šventykla, nepaliesta nuo pirmojo kosmonauto mirties – ir pasirašo jo svečių knygoje. Sakoma, kad šio apsilankymo metu kosmonautai prašo J. Gagarino dvasios leidimo skristi į kosmosą. Dvasia su kosmonautais būna ir vėliau, ruošiantis skristi į kosmosą.
Atvykusi į Baikonūro kosmodromą, įgula apgyvendinama viešbutyje „Cosmonaut“ - vietoje, kuri taip prisotinta folkloro ir tradicijų, kad, jeigu Rusijos pilotuojamų kosminių misijų centras kada nors būtų perkeltas į kitą vietą, viešbučio pastatas neabejotinai būtų perkeltas kartu. Už viešbučio yra medžiais apsodinta alėja – visus šiuos medžius pasodino saugiai grįžę kosmonautai. Prieš skrydį kosmonautai būtinai pereina per šią alėją norėdami pasisemti medžių skleidžiamos sėkmės.
Artėjant skrydžio dienai prietarų vis daugėja. „Sojuz“ raketa į aikštelę traukiniu atgabenama likus 48 valandoms iki skrydžio. Įgulai šio pervežimo metu dalyvauti draudžiama, nes jų dalyvavimas pranašautų nesėkmę. Bet šią dieną kosmonautai turi nusikirpti plaukus. Milžiniškai raketai riedant bėgiais technikai ant bėgių padeda monetų, kurios būna suplojamos – manoma, kad tokios monetos neša sėkmę.
Spalio 24 dieną nevykdomi jokie raketų paleidimai – tai yra juoda data Rusijos kosminių skrydžių istorijoje, nes tą pačią dieną trijų metų skirtumu įvyko dvi aukų pareikalavusios nelaimės. 1960 metais sprogo R-16 raketa, nusinešusi 92 žmonių (kitų šaltinių teigimu galėjo žūti iki 150 žmonių) gyvybes – vienas iš jų buvo artilerijos maršalas, kurio neatsargus skubinimas tapo avarijos priežastimi. Lygiai po trijų metų paleidimo bunkeryje sprogo raketa R-9, sprogimo metu žuvo 9 technikai. Dėl keisto sutapimo šią dieną raketos nebepaleidinėjamos.
Dieną prieš skrydį kosmonautus palaimina stačiatikių šventikas, apšlakstantis švęstu vandeniu. Vakare kosmonautai žiūri filmą „Baltoji dykumos saulė“ - egzotišką pasakojimą apie nuotykius ties Kaspijos jūra Rusijos pilietinio karo metu. Tai buvo vienas populiariausių Sovietinės eros filmų, dalyvavimas jo peržiūroje viešbutyje yra privalomas. Per pusryčius kosmonautai gurkšnoja šampaną, o vėliau pasirašo ant viešbučio kambario, kuriame gyveno, durų. Išvykstant link raketos grojama grupės „Zemliane“ daina „Trava u doma“. Įgula susodinama į pervežimo autobusą, papuoštą pasagomis, o sustojus prie pakilimo aikštelės atlieka dar vieną ritualą, menantį J. Gagarino laikus. Išlipę iš autobuso, kosmonautai pakartoja J. Gagarino pirmą kartą atliktą „manevrą“: nusišlapina ant galinio dešiniojo juos vežusio autobuso rato. Moterys kosmonautės nuo šio ritualo atleidžiamos, tačiau sklinda gandas, kad entuziastingesnės moterys atsiveža šlapimą indelyje ir juo aplaisto ratą. Pirmoji kosmoso turistė moteris Anouseh Ansari pasitenkino „dvasiniu dalyvavimu“ šiame rituale. Pirmasis Malaizijos kosmonautas Sheikhas Muszapharas Shukoras savo skrydžio dienoraštyje pastebėjo, kad užtrauktuko atsisegimas truko penkias minutes, jo užsegimas – dar penkias, tačiau jam „patiko dalyvavimas kiekviename rituale“. Įgula raportuoja valstybinio kosmoso komiteto pirmininkui ar kitam aukštam pareigūnui, kad yra pasirengę skrydžiui ir gauna oficialų leidimą lipti į kosminį laivą. Belieka vienas ritualas: talismanas. Šio talismano – mažo žaisliuko ant grandinėlės – kilmė yra inžinerinio suvokimo ir prietarų mišinys. Žaisliukas pakabinamas įgulos kapsulės viduje, priešais vaizdo kamerą. Pagal žaisliuko padėtį misijos kontrolės centras Žemėje sužino kada raketa pasiekia orbitą. Kai išjungiami raketos varikliai, aparatas pradeda laisvai kristi ir prasideda nesvarumo būseną. Žaisliukas, kartais vadinamas „Borisu“, pradeda laisvai plaukioti ore. Tokią žaisliuko padėtį pastebėję skrydžio kontrolieriai patvirtina, kad aparatas iš tiesų orbitoje. Pasirinkti talismaną ir juo rūpintis iki pakabinimo kapsulės viduje yra misijos vado užduotis. Kiti prietarai XXI amžiuje yra ne tokie patrauklūs. Išliko senas jūrininkų prietaras, kad moteris laive neša nelaimę (mat nemaža dalis kosmonautų yra buvę jūrininkai), todėl Rusijos kosmonautai iki šiol mano, kad moterys atneš nelaimę. 2008 metų spalio 19 dieną, sudėtingo „Sojuz TMA-11“ kapsulės grįžimo į Žemę metu, dvi moterys ir vyras kapsulės viduje patyrė apkrovas, siekusias iki 10G ir nusileido vietoje, kuri buvo 400 km nutolusi nuo planuotos nusileidimo vietos. Tuomet buvo cituojamas Rusijos kosmoso programos vadovas Anatolijus Perminovas: „Žinote, Rusijoje yra tam tikrų blogų ženklų, susijusių su tokiais dalykais, tačiau, ačiū Dievui, viskas baigėsi sėkmingai. Žinoma, ateityje ką nors darysime, kad moterų skaičius įguloje neviršytų vyrų“. Patrauklesnė yra visoje Rusijoje ir Kosmose gyva svetingumo tradicija. Kai prie orbitoje sklandančios kosminės stoties – „Saliut“, „Mir“, o šiais laikais TKS – prisijungia kosminis aparatas su „svečiais“, jie pasitinkami su duona ir druska. Grįžus į Žemę taip pat atliekamos tam tikros ceremonijos – pasirašoma ant apdegusios kapsulės, iš nusileidimo vietos gabenančio sraigtasparnio viduje, o vėliau vyksta įvairiausios sugrįžtuvių ceremonijos, kurių privaloma dalis yra dar vienas Jurijaus Gagarino atminimo pagerbimas prie atminimo lentos Žvaigždžių miestelyje.Astronautų ritualai
NASA vyrai ir moterys, panašu, yra racionalesni ir ne taip linkę į prietarus, kaip jų kolegos iš Rusijos, nors išsamiau patyrinėjus jų įpročius paaiškėja, kad jų prietarai ir ritualai yra labiau privatūs ir mažiau žinomi visuomenei, tačiau beveik neabejotinai egzistuoja. Pakilimo dieną privalomi pusryčiai yra kepta kiaušinienė ir didkepsnis – baltymų prisotintas maistas su „mažai atliekų“, kuris sumažina poreikį nusilengvinti ateinančiomis valandomis. Šio mitybinio racionalumo autorius yra Alanas Shephardas, taip pusryčiavęs 1961 metais. Apsirengimo patalpoje, kur technikai padeda įgulai apsivilkti skafandrus ir astronautai laukia valandos kuomet, kvėpuojant grynu deguonimi, iš jų kraujotakos pasišalina azotas, naudojamos tie patys „E-Z Boy“ foteliai, kurie buvo naudojami dar „Apollo“ misijų metu. „Apollo“ istorija NASA labai svarbi – tai savo atsiminimuose patvirtina ir kanadietis astronautas Steve'as MacLeanas (daugkartiniu erdvėlaiviu skridęs du kartus – 1992 ir 2006 metais): „Mano kostiumo technikas susijaudinęs man sušnabždėjo: „Steve'ai, tau teko Johno Youngo kėdė“. Man patiko ši mintis, nes Johnas Mėnulyje buvo du kartus, o aš buvau dar vaikas, kai jis po pirmojo savo kosminio skrydžio nusileido Atlanto vandenyne. Na, šį kartą man teko ta pati kėdė, ir nors ji atnaujinta, aptraukta nauja oda, sako, kad ji vis dar neša sėkmę“. Tikriausiai niekas neįvertina paprasto fakto: „Apollo“ misijų įgula buvo trys žmonės, daugkartinių erdvėlaivių – septyni. Taigi, bent keturios kėdės neturi nieko bendro su legendiniais „Apollo“ astronautais. Paprastas padrąsinimas, gaunamas tokią įtampos kupiną akimirką, peržengia bet kokias logikos ribas, todėl legenda nemiršta. Tuo pačiu metu misijos vadas turi žaisti kortomis su techniniu personalu, kol pralaimi. Šio kortų žaidimo (skirtingi šaltiniai nurodo, kad tai yra arba akis, arba pokeris) šaknys siekia pačius pirmuosius amerikiečių skrydžius į kosmosą, nors panašu, kad niekas tiksliai nežino kas buvo šio papročio pradininkas. Kadangi pagal paprotį žaisti ir pralaimėti turi misijos vadas, manoma, kad tai galėjo prasidėti su dviejų žmonių „Gemini“ misijomis. Galbūt pradininkas buvo pirmosios „Gemini“ misijos vadas Gusas Grissomas? Prietaringi yra ne tik astronautai. Legendinis misijų kontrolierius Gene'as Krantzas garsėja tuo, kad kiekvieno skrydžio metu dėvi naują liemenę. Neabejotina, kad tam tikrų papročių, apie kuriuos kalbama tik su kolegomis ar artimiausiais draugais, laikosi ir kiti misijos kontrolieriai bei technikai. Kiti ritualai, kurių laikosi NASA personalas, yra labiau susiję su elitinių kosmonautų psichinės būsenos stiprinimu. Nedaug kam žinomas paprotys be oficialių misijos antsiuvų, kuriamų ir publikuojamų NASA, sukurti ir alternatyviuosius humoristinius antsiuvus. Pavyzdžiui, daugkartiniuose erdvėlaiviuose buvo kelios „Šunų misijos“ - kiekviename įgulos antsiuve buvo nupiešti šunys, o įgulos nariai pavadinti šunų vardais. Tiesa, apie tokius antsiuvus sklinda tik gandai, nes jie niekada nebuvo pademonstruoti viešai. Be jokios abejonės, yra ir viešų su kosminiais skrydžiais susijusių prietarų. „Apollo 13“ misijos raketa iš aikštelės pakilo 13.13 val. vietos laiku, o deguonies bakas sprogo balandžio 13 dieną. Ar tikrai skaičiaus 13 pranašaujama nesėkmė yra tik mitas? Tuo tarpu JAV Karinėms oro pajėgoms niekaip nesisekė panaudoti „Space Launch Complex 6“ pakilimo aikštelės Vandenburge. Tvirtinama, kad dėl nesėkmių virtinės kaltinamos neramios Amerikos indėnų dvasios, mat aikštelė, kaip buvo manoma, pastatyta senoje indėnų kapinių vietoje. Vieno iš rangovų užsakymu netgi buvo atliktas indėniškas egzorcizmo ritualas. Išsamiau patyrinėjus incidentą paaiškėjo, kad toje vietoje nebuvo nei kapinių, nei prakeiksmo, nei protėvių dvasių. Gandams vis plintant (žibalo į ugnį įliejo ir populiarus 1982 metų filmas „Poltergeist“) niekas nepasirūpino paklausti vietinės čumašų genties atstovų ar ten nebuvo laidojami jų protėviai. Dėl techninių nesėkmių buvo paprasčiau kaltinti dvasias ir vaiduoklius, o ne kariuomenės prastą darbą.Kinų „taikonautų“ ritualai – paslaptis
Kokie prietarai sietini su trečiąja kosmoso keliautojų valstybe – Kinija ir jos „taikonautais“ (nuo kinų kalbos žodžio „taikong“, reiškiančio „kosmosas“)? Apie Kinijos kosmoso programą žinoma labai nedaug. Pirmoji pilotuojama misija buvo vykdoma 2003 metais. Iš viso iki šiol kosmose pabuvojo tik šeši kinai, skridę kiniškomis raketomis, o 2008 metais buvo vykdomas pirmas išėjimas į atvirą kosmosą. Neviešinti jokie asmeniniai prisiminimai ar programos dalyvių liudijimai. Bet rašytojas Stevenas Baxteris savo 1997 metų novelėje „Titan“ pavaizdavo pirmojo „Shenzou“ kosminio aparato skrydį. Gana absurdiškai aprašoma, kad šiuo aparatu skrido uigūrų kilmės moteris. Vertinant kinų požiūrį į tautinę ir lytinę lygybę, tokie lūkesčiai buvo labai nepagrįsti. Knygoje aprašyta prieš skrydį technikų pirmajai taikonautei įteikta dovana: „Vienas iš jų perdavė jai mažą žalvarinį varpelį. Jame buvo išrėžtas Mao Dzeduno veidas ir užrašas „Galbūt tau sėkmę atneš senasis žmogus“.Ar kas nors panašaus įvyko 2003 metų spalio 15 dieną, kai pirmuoju kinu kosmose tapo pulkininkas Yangas Liwei? Tai yra gan tikėtina, tačiau vertinant Kinų kosmoso programos slaptumą labai panašu, kad niekada to nesužinosime.
Kaip bebūtų keista, nė vieno iš tradicinių ritualų prieš skrydį atsiradimas nėra dokumentuotas. Netgi neplanuotas Jurijaus Gagarino sustojimas prie autobuso rato skirtingų dokumentinių šaltinių aprašomas prieštaringai.
Įdomu tai, kad Vilniuje neseniai viešėję astronautas Karolas Bobko ir Igoris Volkas neigė, jog jų valstybinėse kosmoso programose esama kokių nors prietarų.