Pijus Krūminas. Mitai ir tikrovė apie žmonių skrodimus viduramžiais (4)
Vienas iš mitų apie mokslinį Viduramžių atsilikimą teigia, kad šiuo laikotarpiu buvo draudžiama atlikti skrodimus ir taip tirti žmogaus kūną. Tokia kliūtis ilgam sustabdė medicinos pažangą, o Bažnyčia pasinaudodama savo milžiniška galia dar labiau pristabdė žmonijos progresą. Tačiau tokia nuomonė su Viduramžių istorija turi ne tiek daug bendro.
Prisijunk prie technologijos.lt komandos!
Laisvas grafikas, uždarbis, daug įdomių veiklų. Patirtis nebūtina, reikia tik entuziazmo.
Sudomino? Užpildyk šią anketą!
Dar Senovės Egipte skrodimai buvo gana įprastas dalykas, kadangi mumifikavimo metu tekdavo pašalinti kai kurias mirusiojo kūno dalis. 500 m. pr. Kr. Alkmaionas iš Krotonės veikale Apie gamtą aprašė savo bandymus su gyvūnais, o Hipokrato peties anatomijos studija, manoma, galėjo būti atlikta po žmogaus skrodimo. Vis dėlto Senovės Graikijoje prasidėjęs bandymas geriau pažinti žmogaus kūną buvo nutrauktas Senovės Romos stiprėjimo laikais, kur dar 150 m. pr. Kr. buvo įvestas draudimas atlikti tokias operacijas. Garsusis imperatoriaus Marko Aurelijaus gydytojas Klaudijus Galenas (129-200) turėjo savo tyrimus vykdyti su kiaulėmis, beždžionėmis ir kitais gyvūnais, dėl ko jo darbuose nemažai žmogui priskirtų anatominių savybių neatitiko tikrovės. Šis medikas buvo toks autoritetingas, kad maždaug tūkstantį metų Europoje niekas jo teiginiais neabejojo ir žmogaus kūno labiau netyrinėjo.
XIII a. situacija pasikeitė, kuomet Šiaurės Italijoje (galbūt dėl Bolonijos universiteto ar Salerno medicinos mokyklos įtakos) po ilgos pertraukos buvo atlikti pirmieji žmogaus skrodimai. Nėra visai aiškus jų tikslas, tačiau tikėtina, kad vienos svarbiausių priežasčių buvo teisinės, siekiant išsiaiškinti mirties priežastį. Pavyzdžiui, pats popiežius Inocentas III pats nurodė atlikti autopsiją žmogui, kurio mirties aplinkybės buvo įtartinos. 1302 m. mirus vienam iš Bolonijos universiteto mokslininkų, jo kolegos atliko skrodimą ir nustatė, kad mirtis buvo natūrali, o nunuodijimo versija atmesta. Taip pralaužus ledus vis dažniau skrodimai buvo pradėti daryti ir moksliniais-pedagoginiais tikslais, o Bolonijos ir kitų (pavyzdžiui, Padujos ir Montpejė) universitetų medicinos fakultetų studentai iš jų įgydavo iki tol neturėtų žmogaus anatomijos žinių. Žinoma, reikia pripažinti, kad net ir įsitvirtinus tokiai praktikai, neretai tebebuvo sekama įtakingu Klaudijaus Galeno mokymu, o į naujus atradimus žiūrėta įtariai, jei jie prieštaraudavo romėno darbams. Vis dėlto XIV a. italas Mondino de Luzzi parašė pirmąjį skrodimo vadovėlį Anathomia corporis humani, kuris porą šimtmečių išliko svarbiausiu tokio tipo veikalu, kurio autorius sekė ne vien Klaudijumi Galenu, bet ir savo paties atradimais.
Vienas dažniausiai pasitelkiamų šaltinių, kuomet bandoma įrodyti visuotinio skrodimų draudimo egzistavimą, yra Bonifaco VIII paskelbta popiežiškoji bulė De Sepulturis. Kryžiaus žygių metu toli nuo namų mirusių kryžeivių kūnus dažnai norėta pargabenti atgal, kad būtų palaidoti šalia savųjų šeimos narių. Kadangi tokiam ilgam laikui kūno irimo sustabdyti buvo neįmanoma, nuo kaulų viską pašalindavo nuvirdami – taip atskirai likdavo žmogaus griaučiai, kuriuos patogu parsiųsti namo. Minėtoji bulė pasmerkė būtent tokį elgesį su žmogaus kūnu. Tačiau tai tebuvo draudimas, apribojęs konkretų mėsos nuo kaulų pašalinimo būdą. Tiesa, tai buvo vienintelis žinotas metodas, leidęs prieiti prie kai kurių kaukolės dalių, bet visas likęs žmogaus kūnas išliko pasiekiamas.
Dar vienas mėgstamas dokumentas yra 1163 m. ediktas, draudęs dvasininkams užsiimti „kraujo liejimu“ net operacijų metu, tačiau nėra aišku, kokio rango Bažnyčios pareigūnus ir kokius kitus asmenis šis apribojimas lietė. Žinant, kad Viduramžių universitetų medicinos fakultetuose skrodimų praktika buvo gana paplitusi ir legali, akivaizdu, kad bendro draudimo disekcijoms atlikti nebuvo. Jau minėtasis Mondino de Luzzi taip pat rašė, kad kai kurių kaulų gerai pasiekti negalima, nebent „jie pašalinami ir verdami, bet kadangi tai būtų nuodėmė, aš turiu juos praleisti“. Mokslininkas nesulaukė nei pasmerkimo, nei persekiojimų ir ramiai nugyveno likusias dienas. Vadinasi, kitų kūno dalių tyrimas skrodžiant nebuvo pasmerktas.
