Kas nutiktų įkritus į juodąją bedugnę? (8)
Juodosios bedugnės be jokios abejonės yra vieni keisčiausių objektų Visatoje. Jos tokios masyvios, jog gali smarkiai iškreipti laiką ir erdvę. Jos tokios tankios, kad jų centrai vadinami „taškais begalybėje“, bei visiškai juodos, nes iš jų negali ištrūkti net šviesa. Tad nenuostabu, jog dauguma žmonių svarsto, kaip viskas būtų tokioje juodojoje bedugnėje apsilankius.
Prisijunk prie technologijos.lt komandos!
Laisvas grafikas, uždarbis, daug įdomių veiklų. Patirtis nebūtina, reikia tik entuziazmo.
Sudomino? Užpildyk šią anketą!
Tačiau akivaizdu, kad tai nėra rami vieta atostogoms, rašo lifeslittlemysteries.com. Jei žengtumėte į juodąją bedugnę, jūsų kūnas labiausiai primintų „dantų pastą, spaudžiamą iš tūbelės“, teigia astrofizikas Charlesas Liu, dirbantis Amerikos gamtos muziejaus Hayden planetariume.
Anot jo, kai objektas peržengia juodosios bedugnės „įvykių horizontą“, tai yra riba, kai kelio atgal nebėra. Tokios pat jėgos Žemėje sukelia potvynio ir atoslūgio bangas vandenynuose. Traukos jėga didėjant atstumui mažėja, taigi Mėnulis tą Žemės pusę, kuri yra arčiau jos, traukia šiek tiek stipriau nei esančią toliau, o dėl to Žemė į Mėnulio pusę šiek tiek išsitempia. Sausuma yra tvirta, taigi ji beveik nejuda, o vanduo Žemės paviršiuje yra takus, taigi jis teka palei pailgėjusią ašį. „Tai potvynio ir atoslūgio bangų sąveika“, – aiškino astrofizikas.
Kylančios potvynio bangos – ramus vaizdelis, kuris juodosioms bedugnėms nebūdingas.
Netoli maždaug Žemės dydžio juodosios bedugnės potvynio ir atoslūgio bangų jėgos neišmatuojamai sustiprėja. Neriant į ją, galva jaustų tiek kartų didesnę gravitacinę trauką nei kojų pirštų galai, kad žmogus būtų vis labiau ir labiau tempiamas. „Britų astrofizikas Martinas Reesas sugalvojo terminą „spagetifikuoti“, kuris puikiausiai tai apibūdina. Galiausiai žmogus taptų subatominių dalelių srautu, kuris nusūkuriuotų į juodąją bedugnę“, – kalbėjo Ch. Liu.
Kadangi smegenys beveik akimirksniu suirtų į jas sudarančius atomus, žmogus neturėtų galimybės pamatyti, kaip atrodo Žemės dydžio juodosios bedugnės slenkstis.
Tačiau jei labai norite aplankyti juodąsias bedugnes, rekomenduojama rinktis didesnes, nes jų paviršiai ne tokie ekstremalūs. „Jei turime mūsų Saulės sistemos dydžio juodąją bedugnę, tuomet potvynio ir atoslūgio jėgos įvykio horizonte nėra tokios stiprios. Taigi jums pavyktų išlaikyti struktūrinį vientisumą“, – sakė Ch. Liu.
Šiuo atveju galėtumėte patirti erdvėlaikio išlenkimo efektą, kurį numato Einšteino bendroji reliatyvumo teorija.
„Visų pirma, krentant į juodąją bedugnę, artėtumėte prie šviesos greičio. Taigi kuo greičiau judate per erdvę, tuo lėčiau judate laike“, – aiškino astrofizikas.
„Be to, jums krentant, bus daiktų, kurie kris priešais jus, kurie patyrė dar didesnį „laiko išilgėjimą“. Taigi jei juodojoje bedugnėje žiūrėsite pirmyn, pamatysime kiekvieną objektą, kuris į ją įkrito praeityje. O jei žvelgsite atgal, pamatysite viską, kas įkris į juodąją bedugnę po jūsų“, – pridūrė jis.
„Viso to esmė, kad vienu metu pamatysime visą to Visatos taško istoriją – nuo Didžiojo sprogimo iki tolimos ateities“, – tvirtino Ch. Liu.
