Smegenys tikriausiai nestovi laisvos valios kelyje  (5)

Laisvos valios advokatai kol kas gali ramiai atsidusti. 30 metų senumo klasikinis eksperimentas, dažnai pateikiamas, kaip laisvos valios nebuvimo patvirtinimas, galėjo būti neteisingai interpretuotas.

Devintojo dešimtmečio pradžioje, Benjaminas Libetas iš Kalifornijos universiteto San Franciske, naudojo encefalografiją (EEG) savanorių, kuriems buvo liepiama spontaniškai sujudėti, smegenų aktyvumui matuoti. Tiksliu laikmačiu, kurio rodmenis savanorių buvo prašoma perskaityti, kai ketindavo sujudėti, Libetas išsiaiškino, kad vidutiniškai tarp šio noro ir pačio judesio yra 200 milisekundžių tarpas.

Bet EEG įrašai atskleidė signalą, kylantį smegenyse dar anksčiau – vidutiniškai 550 milisekundžių – prieš veiksmą. Pavadintas pasiruošimo potencialu, jis buvo interpretuotas kaip laisvos valios paneigimas, nes galima spręsti, kad smegenys pasiruošia veikti gerokai prieš mums pajuntant ketinimą sujudėti.

Ši išvada daro prielaidą, kad pasiruošimo potencialas yra smegenų planavimo ir pasirengimo judesiui ženklas. „Netgi kritikavusieji Libeto darbą, nekvestionavo šios prielaidos,“ sako Aaronas Schurgeris iš Nacionalinio sveikatos ir medicinos tyrimų instituto Saclay, Prancūzijoje.

Vienas bandymas tai atlikti buvo 2009-aisiais metais. Judy'i Trevena'a ir Jeffas Milleris iš Otago universiteto Dunedine, N. Zelandijoje, paprašė savanorių, išgirdus signalą, paspausti arba nepaspausti klavišą. Pasirengimo potencialas buvo, nepriklausomai nuo jų sprendimo. Tai reiškia, kad jis nerodė smegenų pasirengimo judesiui. Tačiau, būtent ką tiksliai jis reiškė, liko neaišku.

Dabar Schurgeris su kolegomis turi paaiškinimą. Jie pradėjo, iškeldami klausimą: kaip smegenys nusprendžia atlikti spontanišką judesį? Ieškodami užuominų, jie peržiūrėjo kitus sprendimo atlikimo scenarijus. Ankstesni tyrimai parodė, kad, kai apsisprendžiame, remdamiesi vaizdine informacija, neuronų sankaupos ima kaupti vaizdines užuominas, remiančias įvairias galimas išeitis. Sprendimas padaromas, kai užuominos, remiančios kurią nors išeitį, pasidaro pakankamai stiprios, kad susietus neuronus sužadintų stipriau už slenkstinę reikšmę.

Schurgerio komanda iškėlė hipotezę, kad kažkas panašaus smegenyse vyksta ir per Libeto eksperimentą. Tačiau savanorių buvo pabrėžtinai prašoma prieš atliekant spontanišką veiksmą ignoruoti bet kokią išorinę informaciją, tad impulsas veikti turėjo būti vidinis.

Tą impulsą gali suteikti atsitiktinės nervinės veiklos fluktuacijos, sukeldamos judėjimą, kai šis triukšmas viršija slenkstinę reikšmę.

Norėdami ištirti šį nervinį aktyvumą, mokslininkai sukonstravo kompiuterinį modelį. Kiekvienas nervinio triukšmo padidėjimas virš tam tikros reikšmės žymėdavo sprendimą sujudėti. Komanda pamatė, kad apsisprendimą lemiančio nervinio triukšmo vidutinės daugelio bandymų reikšmės atrodė taip pat, kaip ir pasiruošimo potencialo.

Siekdami geriau ištirti idėją, mokslininkai pakartojo Libeto eksperimentą, bet šį kartą savanoriai, jei laukdami spontaniško sujudėjimo, išgirsdavo spragtelėjimą, turėjo veikti nedelsdami. Komanda spėjo, kad į spragtelėjimą greičiausiai sureaguos tie, kurių nervinis triukšmas bus artimas slenkstinei reikšmei – tai reiškia, kad jų smegenys jau rengėsi atlikti judesį. Šis triukšmo susikaupimas atrodytų kaip pasirengimo potencialas.

Būtent tai jie ir išvydo. Be to, lėčiau sureagavusiųjų į spragtelėjimą pasirengimo potencialo EEG įraše nebuvo (Proceedings of the National Academy of Sciences, DOI: 10.1073.pnas.1210467109).

„Libetas teigė, kad mūsų smegenys jau būna nusprendusios sujudėti gerokai prieš mums priimant sąmoningą sprendimą sujudėti,“ sako Schurgeris. „Mes teigėme, kad tai, kas atrodo kaip priešsąmoninis sprendimo procesas, gali visai neatspindėti sprendimo. Jis tik taip atrodo dėl spontaninės smegenų aktyvumo prigimties.“

Kas atrodo kaip priešsąmoninis sprendimo procesas, gali visai neatspindėti sprendimo

Tad, ką tai sako apie laisvą valią? „Jei esame teisūs, tada Libeto eksperimento negalima laikyti įrodymu, neigiančiu sąmoningos valios galimybę,“ teigia Schurgeris.

Neurologui Anilui Sethui iš Sasekso universiteto Braitone (JK), tyrimas paliko įspūdį, bet apie laisvą valią jis kalba atsargiai. „Tai įtikinamesnis pasirengimo potencialo mechanizmo paaiškinimas. Bet tai iškart nesugrąžina sąmoningos laisvos valios į paveikslą,“ sako jis. „Parodymas, kad vienas Libeto eksperimento aspektas gali būti laisvai interpretuojamas, nereiškia, kad turi būti atmesti visi argumentai prieš sąmoningą laisvą valią.“

Pasak Setho, kai Libeto eksperimente savanoriai pasakydavo jaučiantys poreikį sujudėti, tai yra potyris, panašus į kvapo ar skonio. Naujasis modelis „atidaro duris į visapusiškesnį sąmoningų potyrių ir apsisprendimų nervinio pagrindo supratimą“, apibendrina jis.

Aut. teisės: www.technologijos.lt
Autoriai: Vytautas Povilaitis

(0)
(0)
(0)

Komentarai (5)

Susijusios žymos: