Pilotuojamos misijos į Marsą katastrofa privatiems verslininkams priimtina  (2)

Pirmą kartą išgirdus, kad privataus kapitalo fondas „Inspiration Mars Foundation“ ketina dar 2018 metais surengti pilotuojamą misiją, kurios metu būtų skrendama Marso link, idėja atrodo beprotiškai. Bet pasvarsčius giliau, planas neatrodo toks jau beprotiškas.

Fondui vadovaujantis milijonierius ir kosmoso turistas Dennisas Tito jau turi tam tikros patirties pilotuojamų kosminių skrydžių srityje. Fondui taip pat priklauso patyrę inžinieriai, žinantys, kaip gaminti gyvybės palaikymo sistemas, išmanantys astrodinamiką: vienas jų yra buvęs NASA kosminių skrydžių chirurgas, keletas žinomų raketų mokslo specialistų. Tai tikrai nėra kosminiai kaubojai, nusprendę kažką daryti vien dėl to, kad vaikystėje skaitė per daug mokslinės fantastikos knygų.

Kodėl šie žmonės imtųsi siūlyti vykdyti tokią neįmanomą misiją? Galbūt tai tiesiog simboliškas pareiškimas žmonių, kuriems jau įgriso vis žadamas „Marso kolonizavimas“, kurio kaip nesulaukiame, taip nesulaukiame? Juk apie Raudonosios planetos apgyvendinimą kalbama dar nuo tada, kai raketos nebuvo pasiekę kosmoso.

Pirmieji pilotuojamų misijų į Marsą planai sudaryti dar 1948 metais. O nuo to laiko sukurta daugiau nei 1000 pilotuojamų skrydžių į Marsą techninių projektų. Bet tie techniniai projektai taip niekada ir netapo kažkuo daugiau nei gražiomis prezentacijomis: raketos skrido tik tiek, kiek leido jas atvaizduojantys projektoriai, rašo guardian.co.uk.

Iki šiol tokios kelionės iššūkio mastas atrodė žmonijai neapžiojamas: šimtų milijonų kilometrų nuotolio kelionė, kurios trukmė matuojama metais ir kurios metu Žemės magnetinis laukas nesaugotų žmonių nuo kosminės spinduliuotės, vienišą laivelį suptų beveik visiškas vakuumas, o kelionės metu nežinia kaip stipriai atrofuotųsi žmonių raumenys, kas nesvarumo aplinkoje yra neišvengiama. Visi planai pasiųsti žmones į Marsą numatė, kad skrydis įvyks po 20 metų ar vėliau. Tik kad metams bėgant skrydžio data kaip neartėjo, taip neartėjo.

Niekuo nesiskyrė ir JAV prezidento Baracko Obamos planas, parengtas kosmoso agentūrai NASA – nuskraidinti žmogų iki Marso šio amžiaus ketvirtame dešimtmetyje. Kitaip tariant, vienintelė kosmoso agentūra pasaulyje, kuri jau turi patirties skraidinant žmones iki kitų kosminių kūnų paviršių ir atgal, skrydžiui pasirengtų tik per kelis dešimtmečius ir už kelias dešimtis, o galbūt net kelis šimtus milijardų dolerių.

Įvertinus istoriją galima būtų daryti išvadą, kad D. Tito su kolegomis neturi nė menkiausios galimybės net priartėti prie Marso. Bet vertinant dokumentus, aprašančius planą, apima jausmas, kad būtent tai, ko siekia šis fondas, gali būti visai pasiekiama.

Kaip tai būtų daroma? Visų pirma, įgulos dydį sumažinti iki minimumo. Tradiciškai tokiose misijose dalyvautų nuo 4 iki 6 astronautų. D. Tito į Marsą siųstų tik du. Ir netgi tai ne viskas – astronautai neturėtų būti sunkesni nei 70 kilogramų. O dėl mažesnių metabolinių poreikių atitinkamai palengvėtų ir gyvybės palaikymo sistemos.

Antras dėmesį traukiantis dalykas yra misijos tikslai. O tikslai yra daugiau siejami su vėliavomis bei batų pėdsakais, bet ne su mokslu. Tiesa, net ir pėdsakų nebūtų – niekas neketina kelti kojos ant Marso paviršiaus. Tiesiog kapsulė prie Raudonosios planetos paviršiaus priartėtų kelių tūkstančių kilometrų atstumu, ją apsuktų ir, pagreitinta gravitacijos jėgos, šautų atgal Žemės link. Toks „nemokamas variklis“ reikštų, kad misiją būtų galima atlikti maksimaliai efektyviai, su minimaliomis energijos sąnaudomis.

Toks gravitacinės svaidyklės panaudojimas, idealus Žemės bei Marso išsidėstymas 2018 metais, įgulos ir gyvybės palaikymo sistemų minimizavimas numatomai 501 dienos trukmės misijai, kuri turėtų startuoti 2018 m. sausio 5 d., suteiktų teorines galimybes aplenkti NASA ir perkeltų to, kas įmanoma, ribas toliau, nei galėtume tikėtis.

Be to, žmonių įgula skristų be didelės prabangos – visas kosminio laivo turinys, net tualetinio popieriaus rulonų kiekis, sumažintas iki mažiausio priimtino kiekio. Patogumo būtų atsisakyta masės taupymo sumetimais.

Tiesa, net ir toks minimalistinis planas nereiškia, kad misija bus vykdoma. Bet esminis veiksnys, dėl kurio šis entuziastų planuojamas skrydis į Marsą galėtų būti iš tiesų įvykdytas yra ne kažkokios naujos technologijos, apie kurias NASA dar nieko negirdėjo – tai yra kur kas didesnė rizikos tolerancija.

„Inspiration Mars Foundation“ misijos metu būtų priimtina gerokai didesnė katastrofinių sutrikimų rizika, nei sau galėtų leisti bet kokia valstybės finansuojama agentūra. Ir nepamirškime, kad kosminiai skrydžiai – bene pavojingiausias užsiėmimas pasaulyje: daugkartinio naudojimo erdvėlaivių programos pabaigoje katastrofos tikimybė buvo maždaug 1 iš 50 – tik nedaug mažesnė, nei žaidžiant kauliukais išmesti du šešetus.

Jeigu D. Tito numatyta misija iš tiesų bus vykdoma, jos nesėkmingos baigties tikimybė būtų kur kas didesnė. Apie erdvę, kuria ketinama sklęsti, dar labai daug kas nežinoma. Bet tikriausiai tokia ir yra misijos paskirtis. Ji nėra skirta žmonių saugumui užtikrinti. Tiesiog negali būti. D. Tito ir jo kolegos nori ištyrinėti tolimų kosminių skrydžių pavojus. Jie nori būti pirmieji, pasiuntę žmogų į Marsą ir, jei pasiseks, sugrąžinti jį atgal. Ir jei jie tai padarys anksčiau nei bet kas kitas, tai tik dėl to, kad jie susitaikys su labai tikėtina galimybe, jog įgula į Marsą išskris ir nebegrįš.

Aut. teisės: delfi.lt

(13)
(0)
(0)

Komentarai (2)