Marso kolonizavimo vizija pagal Mėnulyje pabuvojusį Buzzą Aldriną  (0)

Štai jau keturiasdešimt ketveri metai, kaip Neilas Armstrongas ir Buzzas Aldrinas žengė pirmuosius žingsnius mėnulyje - atrodė, tuo metu žmonija stovėjo ties nauja kosmoso tyrimų riba. Ir tuomet atrodė - jei Mėnulis gali būti užkariautas, kodėl nesiekti toliau - kodėl nenukeliavus į kitas planetas ar kitas žvaigždžių sistemas?

Praėjus beveik pusei amžiaus, žmonijos kosminės svajonės, kurios tuo metu atrodė taip arti, dabar jau skamba pakankamai fantastiškai. Paskutinis žmogus, kuris vaikščiojo Mėnulio paviršiumi, buvo Eugene'as Cernanas, dulkes Mėnulyje kėlęs 1972-aisiais. Nuo to laiko žmonija nukreipė dėmesį į Žemės orbitą - karalystę, kurią šiuo metu valdo dirbtiniai palydovai ir Tarptautinė Kosminė Stotis.

Vienas pirmųjų mėnulio pionierių, antrasis žmogus, palietęs mėnulio paviršių tiki, kad jau atėjo laikas dar vienam Didžiajam Žingsniui. Buzzas Aldrinas galvoja, kad Žingsnis bus žengtas jau gana greitai - astronauto manymu, žmogaus pilotuojama misija į Marsą turėtų įvykti per artimiausią šio amžiaus ketvirtį. Ir B. Aldrinas nemano, kad tuo reikėtų apsiriboti - mums jau reikėtų pagalvoti ir apie nuolatinę Marso koloniją.

BBC žurnalistas su B. Aldrinu kalbėjosi Paryžiuje vykusioje Oro šventėje, kur 83 metų buvęs astronautas pristatinėjo savo naują knygą "Misija į Marsą: Mano kosminių tyrimų vizija". Tad kodėl antrasis Mėnulio žmogus mano, kad turėtumėme siųsti astronautus į raudonąją planetą?

"O kodėl piligrimai sėdo į "Mayflower" ir patraukė į Naująjį Pasaulį?" - klausia Buzzas ir iškart atsako: "Nes naujų teritorijų ieškojimai ir naujos gyvenvietės steigimas yra žmogaus prigimtis. Ir tai pasiekiama".

Be abejo, B. Aldrinas įžvelgia ir pragmatiškesnių priežasčių. Astronauto manymu, Marso paviršiaus tyrimai taip ilgai trunka todėl, kad juos vykdo nuotoliniu būdu valdomi roveriai, o radijo signalas iki šių skrieja apie 20 minučių. "Vienas programos vadovas per penkerius metus dirbęs jau su dviem robotais man sakė: jei tik robotai būtų valdomi iš kur nors netoliese - tarkime, iš Marso orbitos - tai tie tyrimai būtų užtrukę vos apie savaitę."

Bet žmogaus misija į Marsą būtų tiek brangi, tiek tektų įveikti technologinius iššūkius. Kas už visa tai mokėtų? "Šalis, kuri manytų, kad tai verta daryti, - sako Buzzas. - Ir manau, kad tai būtų Jungtinės Valstijos."

Viena vertus, dauguma valstybių šiais laikais stengiasi apkarpyti savo išlaidas ir JAV čia - ne išimtis: tikėtis, kad amerikiečiai skirs dar net neįvardintus milijardus dolerių kitų planetų tyrimams - naivu. Kita vertus, susidomėjimą rodo privačios kompanijos - tokios, kaip "Mars One": ne pelno siekiantis Olandijos fondas, žadantis pirmąją koloniją Marse įkurti 2023-iaisiais.

B. Aldrinui tai įrodymas, kad kosminių tyrimų entuziazmas dar neišblėso. Bet vis dėlto, jo nuomone, tokių projektų turėtų imtis valstybės: "Privačios kompanijos dažniausiai reiškiasi ten, kur tikisi investicijų grąžos, ir tai yra priežastis, kodėl 7-ajame ir 8-ajame dešimtmečiuose neskridome į Mėnulį remdamiesi vien privačiais investuotojais. Tos misijos buvo valstybės investicija į mokslą ir kosmoso komercinimą". Kitais žodžiais tariant - komercinė sėkmė Marse gali laukti, bet ji pernelyg neužtikrinta, kad pritraukti pakankamai privataus finansavimo.

Pagal B. Aldrino viziją, pasiruošimas gyvenimui Marse ir treniruotės turėtų būti vykdomos Mėnulyje. Ir kelionei į ketvirtąją planetą nuo Saulės reikėtų tikrai rimtų savanorių - juk labiausiai tikėtina, kad į Žemę jie niekada nebesugrįš - tai taps fiziškai neįmanoma po ilgo laiko, praleisto mažesnėje Marso gravitacijoje. Bet B. Aldrino manymu, savanorių neturėtų trūkti, ir "Mars One" tai tarsi patvirtina - juk jau yra savanorių net ir iš Lietuvos.

Aut. teisės: delfi.lt

(6)
(0)
(1)

Komentarai (0)