Panašu, kad yra paprastas būdas pagerinti žmogaus žinias. Psichologai Ulrichas Wegeris ir Stephenas Loughnanas dviem žmonių grupėms uždavinėjo klausimus. Vienos grupės atstovams buvo pasakyta, kad ekrane trumpam pasirodys atsakymas į klausimą – per trumpai, kad jį pavyktų perskaityti sąmoningai, bet pakankamai, kad jį įsimintų pasąmonė. Kitos grupės atstovams buvo pranešta, kad žybsnis ekrane – tai pranešimas apie tolesnį klausimą.

Iš tiesų abiejų grupių atstovai ekrane matė nerišlų raidžių kratinį, o ne atsakymus ir ne pranešimus apie kitą klausimą. Bet nuostabu tai, kad pirmosios grupės atstovai, manę, kad ekrane rodomas atsakymas, į klausimus atsakinėjo teisingiau. Kitaip tariant, tikėdamiesi, kad atsakymą žinos pasąmoningai, žmonės į klausimą dažniau teisingai atsakydavo sąmoningai.

Mūsų kognityviniai ir fiziniai gebėjimai turi ribas, bet tai, kaip mes tas ribas suvokiame ir kur jos iš tiesų yra, reikėtų peržvelgti iš naujo. Daugeliu atveju galvojimas, kad esame ribotų gebėjimų, pats savaime yra ribojantis veiksnys. Kaupiasi žinios, rodančios, kad mūsų mintys neretai geba išplėsti mūsų fizinius ir kognityvinius gebėjimus.

O ar mintys gali pagerinti mūsų regėjimą? Esame linkę manyti, kad mūsų regą lemia iš esmės mechaninis procesas. Bet neseniai mokslininkės Ellen Langer ir kolegų atliktas tyrimas parodė, kad tai gali būti ne visai tiesa. Įprasta manyti, kad kovinių lėktuvų pilotų rega yra puiki. Mokslininkai savanorius tiriamuosius paskatino pasijusti karo lėktuvų pilotais – tyrė juos naikintuvų simuliatoriuje. Šiame simuliatoriuje buvo tikra vairalazdė ir skrydžio instrumentai. Simuliatoriaus kabina buvo užkelta ant hidraulinės sistemos, atkartojančios lėktuvo judesius. Žmonės buvo aprengti žaliomis karinėmis uniformomis – jie sėdėjo piloto vietoje ir atlikinėjo paprastus skrydžio manevrus. O „skrydžio“ metu buvo tikrinamas jų regėjimas. Toks pats patikrinimas buvo atliktas ir kontrolinei grupei sėdint tame pačiame, bet neįjungtame simuliatoriuje. Paaiškėjo, kad simuliatoriaus įjungimas pagerindavo žmonių regėjimą, rašo scientificamerican.com.

Norėdami atmesti galimą motyvacijos efektą, mokslininkai ištyrė dar vieną grupę žmonių, kuriems regos tyrimas buvo atliekamas išjungtame simuliatoriuje, tačiau prieš tyrimą žmonėms buvo duodama paskaityti motyvuojantį rašinėlį. Po šio teksto perskaitymo žmonės buvo labai motyvuoti ir stengėsi kuo geriau išlaikyti regos testą. Reikšmingo regos pagerėjimo nenustatyta.

Tikrinant akis mes esame pratę susidurti su sunkumais kuomet reikia įžiūrėti trečią simbolių eilutę nuo apačios, kur raidės daugeliui žmonių tampa jau per mažomis įskaityti. Kito eksperimento metu E. Langer tiriamiesiems rodė kitokią, modifikuotą regos tikrinimo lentelę: jos viršuje simbolių dydis buvo vidutinis normaliai akiai, o apačioje simboliai buvo labai maži. Bet dėl to, kad žmonės yra pratę įžiūrėti du trečdalius regos tikrinimo lentelės eilučių, naudojant modifikuotą lentelę rezultatai buvo kitokie: žmonės sugebėjo įžiūrėti kur kas mažesnius nei standartinės lentelės simbolius.

Taip pat esame pratę manyti, kad mūsų kūnai į fizinį aktyvumą reaguoja mechaniškai. Skaičiuojame kalorijų suvartojimą, ant bėgimo takelio sudegintas kalorijas ir panašiai. Tačiau vien pakeitus savo galvojimą apie fizinį aktyvumą mes galime pakeisti savo kūnus. Viešbučių valytojai per dieną sugeba išvalyti apie 15 kambarių, vieno kambario valymas trunka 20-30 minučių. Įvairūs sveikatos žinynai rekomenduoja kasdien bent pusvalandį aktyviai pajudėti kad sveikata būtų gera. Bet daugelis viešbučių valytojų mano, kad dirbdami jie „nesportuoja“, taigi, fizinio aktyvumo jiems trūksta. E. Langer su kolege Alia Crum daliai valytojų paaiškino, kad dirbdami jie tikrai pasiekia reikiamą 30 minučių fizinio aktyvumo limitą. Daliai darbuotojų tai nebuvo sakoma. Visi jie buvo stebimi 4 savaites. Gale eksperimento paaiškėjo, kad žmonės, kuriems buvo paaiškinta, kad jų darbas prilygsta rekomenduojamam fiziniam aktyvumui, buvo numetę svorio, sumažėjo riebalų kiekis jų organizmuose, sumažėjo liemens/klubų santykis ir sistolinis kraujospūdis. Tuo tarpu kontrolinės grupės atstovų sveikata nė kiek nepagerėjo. Tiriamieji per eksperimentą nekeitė nei fizinio aktyvumo, nei mitybos režimų.

Pastarųjų laikų placebo tyrimai mums suteikia žinių apie mechanizmus, per kuriuos mūsų mintys pakeičia mūsų gebėjimus. Vieną ankstesnį mokslinį darbą atkartojusi Antonella Pollo su kolegomis paprašė žmonių pakilnoti tam tikrą svorį prieš ir po didelės kofeino dozės suvartojimo. Tiesa, mokslininkai tiriamiesiems sumelavo, kad gėrime yra kofeino – tiesiog žmonėms geriant mokslininkai paslapčia sumažindavo keliamo daikto svorį. Tokiu būdu žmonės buvo „išmokyti“ sieti gėrimą su mažesniu nuovargiu. Vėliau, kai tiriamieji kilnodavo didesnį svorį po „kofeino“ išgėrimo, jie taip pat pavargdavo mažiau. Panašu, kad centrinė nervų sistema slopindavo signalus, organizmui pranešančius apie nuovargį.

Kito tyrimo metu Marion Goebel su kolegomis alergija sergantiems pacientams po nepažįstamo skonio skysčio paragavimo davė vaistų nuo alergijos. Vėliau pavartojus to paties skysčio ir placebo tiriamųjų imuninė sistema taip pat būdavo prislopinama, o alerginė odos reakcija – silpnesnė.

Fabrizio Benedetti su kolegomis savo tiriamiesiems sušvirkšdavo nedidelį augimo hormono kiekį. Vėliau jiems švirkšdavo tik fiziologinio skysčio (druskos tirpalo vandenyje), o hormonų kiekis kraujyje vis vien padidėdavo.

Predragas Petrovicius su kolegomis tiriamųjų asmenų emocines reakcijas į nemalonius atvaizdus slopindavo sušvirkšdami jiems anksiolitikų (vaistų nuo nerimo). Vėliau tiriamiesiems sušvirkštus fiziologinio tirpalo šie manydavo, kad jiems vis dar švirkščiami vaistai, todėl smegenų sritys, siejamos su nerimu, buvo mažiau aktyvios.

Visų šių tyrimų rezultatai rodo, kad lūkesčiai – pavyzdžiui, kad darbas yra sveika – gali iš tiesų pateikti realių fiziologinių rezultatų. Išmoktos asociacijos – pavyzdžiui, gero regėjimo ir karinių pajėgų piloto – padeda paveikti kitus kognityvinius procesus, pavyzdžiui, vaizdo suvokimą. Tuo tarpu klinikiniuose tyrimuose stebėti placebo efektai veikia per lūkesčius ir išmoktas asociacijas, sukurtas apgaulingų veiksmų ar „tuščių“ vaistų. Įrodyta, kad lūkesčiai ir išmoktos asociacijos gali pakeisti smegenų cheminį ir elektrinį aktyvumą. O pakitęs smegenų aktyvumas gali pakeisti organizmo reakcijas – mažiau pavargstama, imuninė sistema būna ne tokia jautri, išskiriama daugiau hormonų, mažiau nerimaujama. Visos šios intervencijos, pagerinusios žinias, regėjimą ar fizinę būklę klinikiniu požiūriu tebuvo placebo. Bet labai tikėtina, kad cheminiai ir neurologiniai mechanizmai, per kuriuos jos veikė, yra panašūs.

Tikėtina, jog visa tai yra padėjusios mums išgyventi visą evoliucinę istoriją ir pasiruošti ateičiai adaptacijos apraiškos. Pavyzdžiui, kai aplinkoje atsiranda labai subtilių ženklų, kad kažkur netoliese yra plėšrūnas, įsijungia fiziologiniai pokyčiai, kurie paruošia organizmą susidūrimui su grėsme dar iki tą plėšrūną pamačius.

Bet jei mus gali pakeisti mintys, ar galime mintimis sąmoningai save „patobulinti“? Pavyzdžiui, galime imti manyti esantys kūrybingesni. Žmonės, kurie aplinką kategorizuoja lanksčiai ir sutelkia dėmesį į savo aplinkos naujoves, tampa kūrybingesniais. E. Langer ir Alison Piper atliko tyrimą – jos žmonėms rodė nepažįstamus objektus, sąlygiškai arba besąlygiškai. Pavyzdžiui, jeigu žmogui buvo rodomas šuns žaisliukas ir jo aprašymas buvo „tai yra šuns žaislas“, toks naujo objekto parodymas yra besąlygiškas. Jeigu tas pats šuns žaislas pateikiamas su aprašymu „tai galėtų būti šuns žaislas“, toks parodymas yra sąlygiškas. Kai objektai parodomi sąlygiškai, jie kategorizuojami lanksčiai, o objektą paprasčiau vertinti be išankstinio nusistatymo. Kai žmonėms būdavo pasiūloma atlikti tam tikrą uždavinį kūrybingai naudojantis turimais objektais, užduotis išspręsti galėdavo tik žmonės, kuriems objektai buvo rodomi sąlygiškai.

Vystydami šios srities tyrimus, tikriausiai sužinosime apie naujus „pasitobulinimo“ mintimis būdus. Pirmo šiame straipsnyje aprašyto tyrimo autoriai U. Wegeris ir S. Loughnanas rašė: „žmonės turi nemažų psichologinių išteklių savo gerovei ir gebėjimams pagerinti, tačiau šie ištekliai dažniausiai yra neišnaudojami, nors ir galėtų būti pasitelkti“. Mintys ir kūnas – bendra sistema, mūsų mintys turi daug įtakos kūnams, o nusiteikimas gali pagerinti fizines ir psichines funkcijas.

Komentarai (0)