LDK istorija: Kodėl XVI a. Lietuvos vyrai bijojo moterų?  (1)

LDK, kaip ir kitose feodalinėse visuomenėse, žmogaus statusą ir teises lėmė luominė kilmė, turtinė padėtis ir lytis. Nepaisant to, kad XVI a. pr. bajorystės kriterijumi tapo vien kilmė (tai įteisino 1522 m. Seimo nuostatai), o XVI a. II pusėje feodalai virto uždaru šlėktų (bajorų) luomu, į kurį nebajoriškos kilmės žmogus negalėjo patekti, vis dėlto Antrasis (1566 m.) ir Trečiasis (1588 m.) Lietuvos Statutai įteisino išimtį moterims: žemo luomo moteris, ištekėjusi už bajoro, pereidavo į jo luomą, iš kurio būdavo pašalinama, jei likusi našle ryždavosi tekėti už neprivilegijuoto luomo vyriškio.

Tuo tarpu kilminga bajorė, ištekėjusi už paprasto žmogaus, neturėjo galios „atsivesti“ jį į savo luomą. Moters priklausymą luomui (ir jos teises) nulėmė ne tik kilmė, bet ir sėkminga santuoka – vyro kilmė.

„Nežabotos“ moterų laisvės

Dar iki Pirmojo Lietuvos Statuto priėmimo (1529 m.) didžiojo kunigaikščio suteiktomis privilegijomis buvo įteisintos pagrindinės bajorų teisės, aktuose paprastai vadinamos būtent daugiskaitos forma „laisvėmis“, o dar dažniau – „teisėmis ir laisvėmis“ (права и вольности).

Laisvės buvo suvokiamos kaip garantuotas bajorijos statusas. LDK teisės fenomenas – specialaus bajorių teises reglamentuojančio skyriaus įrašymas į visus tris Statutus. Nors LDK įstatymai moterims nesuteikė vienodų su vyrais teisių, bet garantavo joms šeimos turto paveldėjimo teisę, kuri tapo svarbiausiu jų laisvių šaltiniu ir visuomeninio statuso pamatu.

Svarbiausia bajorų privilegija – žemėvaldos teise – moterys irgi galėjo naudotis, bet ji buvo siauresnė nei vyrų ir daugelio aplinkybių varžoma.

Nepaisant XVI a. pr. išryškėjusios tendencijos nekilnojamą nuotakų turtą (kraitį) pakeisti piniginiu ekvivalentu, amžininkai intelektualai (pvz., Mykolas Lietuvis), žemės paveldėjimo ir ypač valdymo teises traktavę kaip „vyriškas“, reikalavo užkirsti kelią jomis naudotis „akiplėšoms“ moterims.

Kad tokia nuomonė vyravo visuomenėje, patvirtina bajorų atakos seimuose (1551, 1554), reikalaujant sugriežtinti, jų manymu, per daug palankius moterims turto paveldėjimo įstatymus.

Ypač didelį bajorų nepasitenkinimą kėlė „nežabotas“ našlių gyvenimas. Iš tiesų žemvaldės, nors laikinai (kol suaugdavo sūnūs arba vėl pačios ištekėdavo) savo ūkine padėtimi mažai skyrėsi nuo vyrų, gal tik turėjo daugiau „progų“ tokią padėtį prarasti.

Bajorės naudojosi daugeliu teisių, kurias Statutas užtikrino žemvaldžiams: disponuodavo nekilnojamuoju turtu, surašydavo testamentą, funduodavo bažnyčias arba altorius, teismuose pačios gindavo savo interesus, globodavo mažamečius vaikus ir panašiai. Kai kurios, neatsilikdamos nuo vyrų, ne tik organizuodavo, bet ir pačios dalyvaudavo kaimynų dvarų užpuolimuose, t. y. pažeidinėdavo įstatymus.

Politika – ne moterų reikalas

Žemvaldėms buvo suteikta ypatinga privilegija ir svarbiausia bajorijos pareiga atlikti karo tarnybą nuo savo dvarų. Skirtingai nei vyrai, moterys, net ir neturėjusios valdinių, pačios į kariuomenę nevyko, bet privalėjo „išrengti“ į kariuomenę nustatytą raitelių skaičių.

Palankiai susiklosčius aplinkybėms, tapusios dvarų valdytojomis žemvaldės užimdavo visuomeniškai reikšmingą padėtį savo paviete. Tačiau net ir stambios žemvaldės nebuvo lygiateisės visuomenės narės. Kelias į valstybės seimą ir pavieto seimelį moterims buvo užkirstas.

Nors Seimo nutarimuose deklaruojama, esą jie priimti „visos bajorų visuomenės“, iš tiesų tai vien vyriškos jos dalies. Tik 1507 m. Vilniaus seime, priimant karo nuostatus, tarp dalyvavusių Seime visuomenės sluoksnių paminėtos ir našlės. Tačiau greičiausiai joms atstovavo našlių atsiųsti tarnai.

Tai, kad bajorės nebuvo kviečiamos į seimus, liudija valdovo raštų, siunčiamų į pavietus, adresatų analizė. Moterys (ponios) įrašomos tarp adresatų tik tais atvejais, kai pranešama apie teismo bylų – apeliacijų termino perkėlimą, t. y. informuojama apie teismo sesijas, o pranešimuose apie būsimą seimą jos neminimos, t. y. nekviečiamos.

Todėl galima kalbėti tik apie netiesioginį bajorių dalyvavimą politiniame gyvenime. Net bajoriškos visuomenės elitas moters vietą įsivaizdavo tik šeimoje, o jos bandymas dalyvauti viešame gyvenime rodėsi esąs pavojingas. Tokį požiūrį buvo bandoma pagrįsti net totorių ir maskvėnų, kurie „laiko žmonas uždarytas“, pavyzdžiu ir pridengti LDK visuomenės interesais: esą moterų teisės, kurių jos nemažai turėjo, ne tik moraliai pražūtingos, bet ir valstybei žalingos (Mykolas Lietuvis, Andrius Volanas).

XVI amžiaus publicistikoje ir proginėje literatūroje bandoma įtvirtinti „kaip galima daugiau tylinčios“ ir „namie sėdinčios“ garbingos moters idealą. Pasak M.Lietuvio, „kas duoda moteriai laisvę, tas pats jos netenka“.

Ar galėjo bajorės pačios pasirinkti vyrus?

Buvo peikiamas ir LDK įstatymas, suteikęs teisę bajorei ištekėti laisvai už ko nori. Kadangi bajorės turėjo tėvonijos paveldėjimo, o našlės – dovio teisę, valdovas, rūpindamasis karo tarnybos nuo dvarų atlikimu (kai šeimoje nebuvo sūnų), kišdavosi į moterų santuokos reikalus. Jo leidimas ištekėti dažnai virsdavo prievarta.

Nuo 1387 m. Jogailos privilegijos, suteikusios teisę bajorams laisvai išleisti už vyrų savo dukras, anūkes ar giminaites, laikų ne moterys, bet vyrai (!) naudojosi šia privilegija, kurią patvirtino ir vėlesni valdovai. Ir tik Pirmojo Lietuvos Statuto IV sk. 15 str. jau pačioms bajorėms valdovas pažadėjo (įsipareigojo) neištekinti „prievarta be jų valios“ ir leisti joms tekėti „už ko nori“.

Antrajame ir Trečiajame Statutuose ši formulė dar sustiprinta svarbia fraze, kad valdovas saugos ir gins moterų, „kaip laisvų žmonių“, laisves. Tačiau iš tiesų šiame straipsnyje valdovas savo ir įpėdinių vardu įsipareigojo nesikišti į savo valdinių – moterų matrimonialinius (santuokinius) reikalus, bet neišlaisvino jų iš šeimos arba giminių valios.

Todėl Statute numatyta merginos teisė skųstis, jei giminės jai trukdytų ištekėti, nes tai reikštų pasikėsinimą į valdovo garantuotą jos, kaip laisvo žmogaus, teisę ištekėti apskritai. Bet nebuvo numatyta galimybė skųstis, jei šeimos nariai ar giminės merginą varu varytų tekėti.

Be to, kiti Statutų straipsniai iš esmės prieštaravo merginų galimybei ištekėti už pasirinkto jaunikio be tėvų ar giminių sutikimo, nes numatė rimtas sankcijas: bajorė, ištekėjusi prieš tėvo ar motinos arba artimųjų valią, prarasdavo kraitį ir motiniją (motinos turto paveldimą dalį).

Statuto sudarytojai net santuoką, nuotaką pagrobus, pirmiausia kvalifikavo kaip nusikaltimą šeimai, o ne merginai. Ir tik teisme, kada reikėjo nustatyti, ar tikrai buvo įvykdytas nusikaltimas, jau buvo klausiama moters, ar ji pagrobta prieš savo valią, t. y. aiškinamasi, ar ne pati moteris siekė ištekėti prieš tėvų valią.

Tėvai kišosi ir į sūnaus vedybų reikalus, bet įstatymai nereikalavo tėvų sutikimo ir turtinės sankcijos jaunuoliui negrėsė. Statute moteriai suteikta teisė laisvai ištekėti buvo suvokiama kitaip nei vyro teisė laisvai vesti.

Tačiau XVI a. LDK visuomenė tokią (šiandienos požiūriu) ribotą moters valią ištekėti „už ko nori“ laikė ne fikcija, o privilegija. Todėl atitinkamas straipsnis iš „moterų“ skyriaus („Apie moterų lytį ir apie merginų ištekinimą“) Pirmajame Statute buvo perkeltas į bajoriškų laisvių skyrių („Apie bajorijos laisves ir apie Didžiosios Kunigaikštystės plėtimą“) Antrajame ir Trečiajame statutuose.

Aut. teisės: LDK istorija
LDK istorija
Autoriai: Irena Valikonytė

(13)
(1)
(1)

Komentarai (1)