Gero kadro kaina: fotografui vos pavyko išnešti sveiką kailį  (2)

„2014.09.18 Panevėžio rajone, Ėriškių miško pakraštyje buvo rasti vyriški guminiai batai bei sudaužytas fotoaparatas. Šalia, purve, buvo taip pat aptikti žmogaus basų kojų ir, kaip nustatė specialistai, tauriojo elnio pėdsakai. Paskutinį kadrą, padarytą šiuo fotoaparatu, galite pamatyti žemiau. Pagal fotoaparato identifikavimo numerį pavyko nustatyti, kad jis priklausė Vilniuje registruotam M.Č.. Pats M.Č. nerastas. Šiuo metu vykdoma jo paieška. Į pagalbą buvo pakviesti kinologai su šunimis.“

Laimei tai – išgalvota, o ne tikra kriminalinė žinutė. Žinomas gamtos fotografas Marius Čepulis, po praėjusios nakties nuotykių teigia, jog vis tik nedaug trūko, kad šiandien ji būtų pasirodžiusi naujienų portaluose.

Kas įvyko naktį Ėriškių miško pakraštyje, pasakoja pats fotografas.

„Kaip visada tamsoje kėblinau man visiškai nauju keliu į vieną pamiškę. Aplink lyg išprotėję baubė elniai. Šalia girdėjosi 4 patinai, kiek tolėliau dar 5-7. Praėjęs palaukę, turėjau įlįsti į mišką ir pagrioviu pasiekti kitą lauką. Ėjau palengva, bet vis tiek kliuvinėjau už šakų ir kėliau nemažą triukšmą. Šį triukšmą elniai interpretavo savaip. Tamsu, kažkas šlama – vadinasi, ateina konkurentas. Elniai judėjo vis arčiau, vis garsiau stenėdami ir baubdami.

Pabaidžiau kelis šernus, kurie garsiai žvygaudami nukurnėjo į tankmę. Pagaliau pasiekiau pamiškę, o ten – dar vienas griovys, apie kurį nieko nežinojau. Kaip tik tuo metu vėl išgirdau šernus, jie prunkšdami ir kriuksėdami prabėgo visai šalia manęs (liko keli žingsniai). Tada jie pasuko į griovį, įšoko į vandenį, perbrido ir užsikorę šlaitu nukriuksėjo laukais tolyn.

Na, ir man nieko neliko, kaip tik bristi, nes visas veiksmas vyksta laukuose, o čia visą vaizdą užstojo krūmai. Nusileidau iki vandens, nusiaviau guminius batus ir basas į bridau į vėsų vandenį. Vanduo siekė šlaunis, bet aš jo nejaučiau, nes girdėjau ir jau mačiau visai netoli elnių siluetus. Basas atsargiai užkopiau šlaitu, numečiau batus ir bandžiau įžiūrėti, kas čia vyksta.

Kavalierius netikėtai dingo nė neatsisukęs

Pataikiau į patį meilės žaidimų įkarštį: įsiaudrinęs patinas vaikėsi dvi pateles, jo instrumentas maskatavosi į visas puses. Nepavijęs sustodavo ir užvertęs galvą dusliai subaubdavo. Fotografuoti dar buvo anksti. Todėl atsiklaupęs stebėjau spektaklį.

Staiga patinas pasisuko į griovio pusę ir visu greičiu nulėkė ten – apie pusšimtis metrų nuo tos vietos, kur aš išlipau. Girdėjau, kaip įšoko į vandenį ir pradėjo taškytis, laužyti krūmus, o tada maurodamas pasileido mano pusėn. Matyt, bus išgirdęs, kaip aš bridau, ir palaikęs mane konkurentu.

Maurojimas, vandens pliuškenimas, lūžtančių šakų garsai nenumaldomai artėjo. Jau pamačiau judantį šešėlį ir šviesias ragų viršūnes. Toliau viskas įvyko per kelias sekundes. Aš, sugriebęs foto aparatą, atšokau ir basas nulėkiau į lauką, pasiruošęs rėkti, o elnias iššoko kaip tik į tą vietą, kur aš tupėjau“, – pasakoja gamtos fotografas, įvertinęs, kad tuomet, kai šoko bėgti, jį ir žvėrį teskyrė kokie 5 metrai.

„Tada turbūt jam visu smarkumu į šnerves trenkė tvaikas iš niekada neplautų priprakaituotų guminių batų su pašiltinimu. Kai tai įsivaizdavau, net pagailo vargšo. Elnias sukriokė, liuoktelėjo viršun ir visu greičiu nuskuodė laukais,“ – šmaikštavo M. Čepulis. Iš tiesų jo nuomone, žvėris buvo įsiutęs, nes už M. Čepulio nugaros, dar toliau, iš tiesų baubė konkurentas. Bėgdamas per vandenį, jis žmogaus kvapo neužuodė, tačiau išlipęs į krantą jį užuodė visu smarkumu. M. Čepulio teigimu, elniai pasižymi gera uosle.

„Patelės, nieko nesuprasdamos ir nieko nematydamos, pabėgėjo paskui savo kavalierių, bet anas jų nelaukė. Taip jau su tais vyrais – tai jie meilę prisiekinėja, tai į kojas deda. Damos sustojo, pakarpė ausimis, ramiai parupšnojo žolės ir nužingsniavo linkui miško.

Nežinau, kiek aš taip stovėjau, bet šaltos rasos priminė, kad dabar ne vasara ir nėra pats tinkamiausias laikas basomis lakstyti. Nuėjau susirinkti išspardytų batų. Dar kiek pasėdėjau.

Sutikau per miglas išlendančią raudoną saulę, toli rūke stebėjau, kaip iš laukų grįžta kita elnių banda, kaip iš rūko išnyra stumbrų siluetai ir vėl paslaptingai dingsta jo pataluose, kaip auksinėje šviesoje skuodžia lapė ir, vis dar negalėdamas atsigauti, nuėjau link mašinos.

Per griovį, pasirodo, buvo padarytas tiltelis, už kelių žingsnių nuo tos vietos, kur mes su elniu ir šernais braidėm…“ – vakaro įvykius prisiminė gamtos fotografas.

Beje, ta proga kviečiame prisiminti ne mažiau gyvą M. Čepulio pasakojimą apie vienoje sodyboje apsigyvenusią lapių šeimyną.

Aut. teisės: Grynas.lt
Grynas.lt

(39)
(1)
(38)

Komentarai (2)