Kai iš ugnikalnio kraterio išsiliejusi karšta lava pasiekia šlaito papėdėje vešintį mišką, lavos srautas dažniausiai didžiųjų medžių nenuverčia – tik apgaubia jų kamienus. Juose esanti drėgmė aušina lavą, tad ant žievės susidaro kietas lavos lukštas. Lavos srautui nuslūgus, virš jo lieka styroti suakmenėję "lavos medžiai".
Savaime suprantama, pragariškas lukštą suformavusios lavos karštis sudegina gyvą medieną, tad lavos laukuose likę akmeniniai medžiai – tuščiaviduriai. Kai kada tokie improvizuoti paminklai išstovi ilgus metus. Tačiau yra buvę atvejų, kai vienas, kitas medis tame skysto akmens lukšte ne tik nesudega, bet ir lieka gyvas, tad po išsiveržimo praėjus kuriam laikui, toliau auga.
Geriausiai išsilaikiusių lavos medžių egzempliorių randama į pietryčius nuo Pāhoa, Punos apylinkėse. Čia stūkso visa skystos lavos kadaise apsemtų ohi'a medžių giraitė – jų kamienus lavos košė po 1790 m. įvykusio Kilauea ugnikalnio išsiveržimo apsėmė 3,3 metro. Nors kamienų drėgmė vėsino ir stingdė lavą, vis dėlto jos karštis medieną pavertė pelenais. Netrukus greta giraitės atsivėręs plyšys nusekino dar nesustingusio lavos srauto lauką, tačiau akmeniniai lukštai ant medžių kamienų jau buvo sukietėję, tad taip ir liko. Iki šių dienų.
Šių kraupių akmeninių medžių viršūnės žymi kadaise išsiveržusios lavos srauto paviršių. Kai po srautu atsivėrė plyšys, į kurį suslūgo dar nesustingusi lava, medžių vietoje liko stūksoti akmeninės kolonos.
Dabar Lavos medžių valstybinio parko teritorija siekia 17,1 akro. Čia yra ne tik akmeninių medžių, bet ir gyvos floros. Daugelis lavos medžių apaugę samanomis, nemaža jų dalis jau nuvirtę, suirę.