Šlapimas: kada galima svarstyti, ar jį gerti?  (1)

Per savo 127 valandas trukusį išbandymą riedulio prispaustas keliautojas Aaronas Ralstonas ryžosi gerti savo šlapimą, kad išliktų gyvas. Galiausiai jis nusikirto savo paties ranką ir išsilaisvino. Tai buvo kraštutinis išgyvenimo atvejis ir bene vienintelis kartas, kai dar galima svarstyti, ar negurkštelėti iš savo paties "kranelio", rašo svetainė gizmodo.com.


Prisijunk prie technologijos.lt komandos!

Laisvas grafikas, uždarbis, daug įdomių veiklų. Patirtis nebūtina, reikia tik entuziazmo.

Sudomino? Užpildyk šią anketą!

Šlapime yra šio to daugiau negu tik vandens ir rūgštelės


Šlapimas yra daug azoto turintis šalinamas produktas, kurį gamina inkstai – tai pagrindinė organizmo priemonė pašalinti vandenyje tirpias chemines medžiagas, susidariusias medžiagų apykaitos proceso metu. Šlapinimasis iš esmės yra antrinis atliekų pašalinimo mechanizmas. Pirmiausia kraujas prateka pro kepenis, kur pasilieka toksinai, žuvusios ląstelės ir įvairios atliekos. Tuomet jos perpumpuojamos į inkstus, kurie ištraukia skysčių perteklių ir vandenyje tirpias molekules – azotą, vitaminus, mineralus, baltymus, antikūnus ir kitus metabolitus, pasiųsdami juos į šlapimo pūslę laukti išstūmimo.

Klaidingai manoma, kad iš organizmo pašalintas šlapimas yra sterilus. Tai netiesa. Šis mitas gimė praėjusio amžiaus šeštajame dešimtmetyje, kai Harvardo Medicinos mokyklos epidemiologas Edwardas Kassas pradėjo tirti operacijų laukusius pacientus dėl šlapimo takų infekcijų. Visi jų mėginiai buvo „neigiami“. Įsitikinimas, kad šlapimas yra sterilus, veikiausiai kilo nuo šių mėginių rezultatų.

Dalis tiesos yra: šlapimą sudaro 95 proc. vandens ir 5 proc. metabolitų (medžiagų apykaitos produktų). Tačiau naujausi tyrimai rodo, kad kaip ir ant odos paviršiaus, kaukolės viduje ar žarnyno gilumoje, šlapimo takuose knibžda bakterijų kolonijos.

Vienas iš tokių tyrimų, kurį gegužės mėnesį paskelbė mokslininkų komanda, vadovaujama Evanno Hilto iš Lojolos universiteto Čikagoje, nustatė, kad nedidelis kiekis bakterijų iš tikrųjų gali vadinti jūsų šlaplę savo namais. Mokslininkai įtaria, kad šios bakterijos elgiasi panašiai kaip žarnyno gyventojos, kur naudingos ir žalingos bakterijų rūšys nuolat varžosi dėl dominavimo.

Kas yra šlapimo terapija?


Jeigu tai tiesa ir jūsų šlapime potencialiai yra naudingų junginių, kodėl jo nesiurbtelėjus? Jūs nebūtumėt pirmas, taip manantis. Urofagija - šlapimo gėrimo praktika - dažniau vadinama šlapimo terapija (arba urinoterapija). Ji praktikuojama jau tūkstančius metų.

Pirmą kartą ji aprašoma „Damar Tantroje“ – senovės sanskrito tekste, kuris laikomas kanoninų hinduistų raštų atšaka. Jame kaip priemonė nuo visų ligų propaguojami odos masažai su šviežiu šlapimu. Vėlesniuose tekstuose patariama maišyti šlapimą su maistu, skysčiais ar kitomis medicininėmis tinktūromis, jei norima pagyti nuo vėžio.

Užuominos apie šią praktiką taip pat aptinkamos Egipto ir ankstyvuosiuose kinų medicinos tekstuose. Netgi actekai naudojo šlapimą kaip dezinfekavimo priemonę (manoma, kad tai davė pradžią miestietiškam mitui, esą medūzos nudilgintą vietą reikia apšlapinti– tai irgi bloga idėja). Ši praktika iš Indijos subkontinento pasklido po likusią Aziją ir per Romos imperiją pasiekė Vakarų Europą.

Šiais laikais šlapimo terapija yra išlikusi populiariu homeopatiniu gydymosi būdu Kinijoje, kur, kaip manoma, apie 3 mln. žmonių reguliariai išsiurbčioja puodelį šlapimo savo pačių sveikatai pagerinti. Amerikoje šlapimo terapija taip pat turi nemažai šalininkų. Prie to prisidėjo tokie garsūs sveikatos „ekspertai“ ir medicinos „profesionalai“ kaip Madonna, kuri prisipažino apšlapinanti savo pėdas, kad jos pagytų nuo pėdų grybelio, taip pat boksininkas Juanas Manuelis Marquezas bei mišrių kovos menu žvaigždės Lyoto Machida ir Luke`as Cummo, kurie teigė geriantys šlapimą dėl įvairios naudos sveikatai.

Tvirtinama, kad vartojant savo paties šlapimą (kaip vietinį tepalą, nosies ar akių drėkiklį, burnos skalavimo skystį ar tiesiog jį geriant), galima įveikti beveik visas ligas, pradedant paprastomis peršalimo infekcijomis ir baigiant vėžiu bei AIDS. „Amazon“ virtualios lentynos yra užverstos literatūra, liaupsinančia šlapimą kaip paties organizmo gaminamą stebuklingą vaistą. Turint galvoje tokią stebuklingą naudą, šiuolaikinė medicina turėtų spardyti į tualeto duris, kad patektų prie šio auksinio šaltinio ištakų.

Tokia homeopatijos gynėja kaip Martha Christy, parašiusi knygą „Your Own Perfect Medicine“ („Jūsų pačių tobulas vaistas“), tvirtina, kad medicinos bendruomenė to nedaro, nes yra susimokiusi laikyti šlapimo terapiją paslaptyje, kadangi šlapimas atneštų jai mažai finansinės naudos. Tikrovėje dar nėra atlikti kruopštūs moksliniai tyrimai, kurie patvirtintų šlapimo naudą, ar bent leistų įtarti, kad ji egzistuoja.

Negerkite šlapimo net ištikus bėdai


Iš tikrųjų daugybė medicinos profesionalų sutinka, kad gerti savo šlapimą, naudoti jį kaip dantų baliklį (jame tikrai yra amoniako) ar vartoti kitais būdais, yra nevykusi idėja. Pavyzdžiui, ant medūzos nudilginimo vietos patekęs šlapimas duos priešingą poveikį, nes šlapime esantis natris gali iš naujo suaktyvinti nematocistas (dilgiąsias ląsteles) ir sustiprinti skausmą, o šlapime esančioms bakterijoms atsivers laisvas kelias į jūsų kraujotaką.

Šlapimas taip pat nėra veiksmingas vaistas nuo vėžio. Kadangi šlapime yra daug vėžio antigenų, kadaise buvo manoma, kad vėl patekę į virškinimo sistemą, jie gali suaktyvinti organizmo imuninę gamybą. Amerikos vėžio draugija su tuo nesutinka.

„Egzistuoja pavienių pranešimų, kad urinoterapija gali sustabdyti vėžio augimą. Tačiau turimi moksliniai įrodymai nepatvirtina teiginių, esą šlapimas ar šlapalas, vartojami bet kokia forma, yra naudingi vėžiu sergantiems pacientams. Devintajame dešimtmetyje su kepenų vėžiu sergančiais pacientais atliktos dvi nedidelės studijos parodė, kad šlapalas neprivertė auglių susitraukti“, - rašė draugija.

Gerti šlapimą nėra geras variantas netgi tuomet, kai jūsų ranką trims dienoms prispaudžia didžiulis riedulys. Kariuomenės lauko vadove patariama negerti šlapimo, net patekus į gyvybei pavojingą padėtį, nes šlapime esantis natris gali dar labiau paskubinti dehidrataciją. Atrodo, kad su tuo sutinka ir Helen Andrews iš Didžiosios Britanijos dietologų asociacijos.

„Gerti savo paties šlapimą nėra naudinga sveikatai ir, tiesą sakant, netgi gali būti žalinga. Kiekvieną kartą, kai sugrąžinsite jį į organizmą, jis išeis dar labiau koncentruotas, o tai nėra gerai sveikatai, nes gali pažeisti žarnyną, - sakė H. Andrews laikraščiui „The Independent“. – Jei patekote į bėdą, jūsų organizmas pats mėgins išsaugoti kiek įmanoma daugiau vandens. Gerti savo šlapimą būtų tas pats, kas gerti jūros vandenį“. Tik tai, tiesa, būtų ne taip skanu.
Pasidalinkite su draugais
Aut. teisės: delfi.lt
(27)
(2)
(25)

Komentarai (1)