Gražiausių astronauto C. Hadfieldo nuotraukų kolekcija (Foto)  (0)

Per 1968 metų Kūčias „Apollo 8“ astronautai išvydo vaizdą, kurio iki tol nebuvo regėjusios žmogaus akys: virš Mėnulio horizonto kilo Žemė. Nuotrauka, kurią tą dieną padarė Mėnulio modulio pilotas Williamas Andersas, tapo viena žymiausių XX amžiaus fotografijų ir visiems laikams pakeitė žmonijos žvilgsnį į savo pačių planetą.

„Mėnulio orbitoje man kilo mintis, kad štai, mes esame čia, nuskridę visą kelią iki Mėnulio, ir mes tyrinėjame šį vaizdą, ir kad būtent Žemė, matoma iš Mėnulio, yra įdomiausias šio skrydžio aspektas“, - vėliau sakė W. Andersas. Nuo „Apollo 8“ misijos prabėgus daugeliui dešimtmečių, Kanados astronautas Chrisas Hadfieldas dirbo Tarptautinėje kosmoso stotyje (TKS), kai jo sūnus, padėjęs jam tvarkyti socialinės žiniasklaidos paskyrą, elektroniniu paštu pasiūlė savo tėvui paklausti žmonių Žemėje, kokias nuotraukas iš kosmoso jie norėtų išvysti. „Žmonės daugiausia pageidavo savo gimtojo miesto, iš kurio buvo kilę, nuotraukų“, - svetainei „Quartz“ sakė Ch. Hadfieldas. „Man tai sukėlė susižavėjimą. Iš pradžių man pasirodė, kad tai yra narciziška. Tačiau pagalvojus, tai mane sužavėjo dėl dviejų skirtingų priežasčių: žmonės didžiavosi tuo, iš kur yra kilę. Be to, jie jautė troškimą pamatyti, kaip jie įsiterpia į visa kita. Tai savimonės prabudimas, tarsi pirmą kartą išvystum save veidrodyje, tik pasauliniu mastu“, - teigė jis. Praėjusiais metais Ch. Hadfieldas tapo garsiausiu astronautu Žemėje, kai internete pradėjo populiarėti jo „Twitter“ paskyra. Jis sulaukė daugiau kaip 1 mln. prenumeratorių, kuriuos savo darbo TKS metu džiugino ir švietė nuostabiomis mūsų planetos fotografijomis iš orbitos. Ch. Hadfieldas iš viso padarė 45 tūkst. nuotraukų, kurių dauguma buvo tiesiogiai siunčiamos Nacionalinei aeronautikos ir kosmoso administracijai (NASA) ir talpinamos į saugyklą. „Daugumos jų niekada nemačiau“, - sakė Ch. Hadfieldas.

„Praėjusiais metais mane aplankė mintis, kaip būtų galima panaudoti šį atrastą savimonės lobį? Būtų gaila, jei niekas jų nepamatytų. Taigi peržiūrėjau visus 45 tūkst. nuotraukų ir atrinkau kelis tūkstančius. Tačiau negalėjau išleisti knygos su 3 tūkst. nuotraukų. Taigi nusprendžiau vadovautis principu: „Jeigu kažkas, norintis įsigyti tokią knygą, stovėtų šalia manęs prie iliuminatoriaus, ką aš jam parodyčiau, jeigu tik kartą skristume aplink pasaulį?“, - teigė astronautas. Tokių minčių rezultatu tapo knyga „Jūs esate čia: aplink pasaulį per 92 minutes“ („You Are Here: Around the World in 92 Minutes“) – nuostabus 192 spalvotų fotografijų albumas, aprėpiantis visus žemynus, išskyrus Antarktidą. Svetainė „Quartz“ pateikia kai kurias gražiausias nuotraukas kartu su paties Ch. Hadfieldo komentarais.

„Egzistuoja vaizdingas supratimas, kad sienos yra žmogaus sukurti konstruktai ir jų neįmanoma pamatyti iš kosmoso. Tačiau tai yra įmanoma – dėl žemės ūkio, savivaldybių modelių, netgi nacionalinių parkų. Parinkau šią nuotrauką (apačioje) labai sąmoningai. Šioje fotografijoje taip pat galite įžvelgti abiejų tautų ir žemės dirbimo istoriją, pavyzdžiui, ilgas, plonas gyvenviečių linijas Prancūzijos žemės ūkio kolonijose (apačioje iš kairės). Šioje fotografijoje gausu žmogiškosios informacijos. Man įdomu pamatyti, kaip nugula mūsų kultūra, ekonomika, automobilio išradimas, ir tampa matomi tik atsitiktiniam stebėtojui, skrendančiam orbitoje“.

„Viskas, ką žinome apie savo civilizaciją, pradedant nuo Sfinkso ir baigiant tuo, kas dabar vyksta Gazos Ruože, matyti šiame vieninteliame žvilgsnyje pro iliuminatorių ir yra atgaivinta prieblandos šviesų. Žavinga pasaulio dalis, kurią verta apžiūrėti“.

Ch. Hadfieldas knygos įžangoje rašo, kaip jį pribloškė ant popieriaus atspausdintų nuotraukų skirtumas nuo vaizdo ekrane. Puikus pavyzdys yra kadras su Venecija: „Kai pirmą kartą darai nuotrauką, neturi laiko galvoti apie vaizdo sudėtingumą. Tačiau kai pamatai nuotrauką ekrane, arba dar geriau, laikai ją rankose, atspausdintą ant popieriaus, tyrinėji ją pirštais, priartini prie akių, ji atsiskleidžia visai kitaip“. „Kai laikai kamerą, procesas vyksta taip: „Žiūri plika akimi ir matai plačią erdvę. Tuomet kažkas pagauna tavo žvilgsnį dėl spalvos ar saulės blyksnio. Čiumpi kamerą ir stengiesi tai nufotografuoti. Tuomet tas vaizdas išnyksta. Jis liko kažkur kameroje ir tu nebegali jo matyti savo akimis. Tačiau mintyse išlieka kadras, kaip atrodė tas vaizdas. Tuomet įjungi kompiuterį ir gauni skaitmeninį priminimą, ką regėjai savo mintyse. Kartais jis būna šiek tiek kitoks. Skiriasi spalvos, perspektyva. Dažnai pamatai dalykus, kurių nepastebėjai, nes žiūrint plika akimi, viskas praeina taip greitai“.

Ch. Hafieldo komentarai tiek socialiniame tinkle „Twitter“, tiek knygoje atskleidžia turtingą vaizduotę. Galbūt tai tik patirtis, sako jis. „Dauguma žmonių neteisingai įsivaizduoja, kas yra astronautas. Pasirinkite filmą. Tačiau tai labai, labai toli nuo tiesos. Vien dėl užduočių, kurias turi atlikti, tai yra labai disciplinuota, labai išsilavinusi ir guvaus proto žmonių grupė. Jiems būdingas puikus vaizduotės derinys, taip pat gili patirtis ir žinios. Kai matai vienus dalykus, galvoji apie kitus – tuos, su kuriais susiduri. Taigi nežinau, ar tai vaizduotė, ar tiesiog gili patirtis“.

Ch. Hadfieldas tvirtina nenorėjęs, kad jo fotografijos atrodytų kaip palydovo nuotraukos. Jis troško, kad jos turėtų žmogiškąjį elementą. „Kai kurios palydovo nuotraukos kartais būna geros. Tačiau tai tik atsitiktinumas. Kas sprendžia, ar nuotrauka yra gera? Ne palydovas, o mes. Taigi beveik visada yra geriau iškirpti tarpinį žmogų – arba tarpinę mašiną. Jeigu gali įduoti kamerą kažkam, kas jaučia tikrąjį laiką, jis ne tik kur kas dažniau padarys gerą nuotrauką, bet ir pamatys dalykus, kurie yra trumpalaikiai ir priešingu atveju dings visam laikui“. „Nenoriu sakyti žmonėms, ką jie turi galvoti. Man tai yra laikina ir neefektyvu. Verčiau pateiksiu žmonėms detalią tikrovę ir leisiu jiems mąstyti patiems. Būtų labai lengva traukti savo pusėn ir įtikinėti: „Žiūrėkite, turite galvoti, kaip aš“. Tai ne mano vaidmuo“.

Misija, kuri atnešė Ch. Hadfieldui šlovę, jam taip pat buvo paskutinė. Dabar jis yra išėjęs į pensiją. „Iš tikrųjų jos nepasiilgstu. Manau, kad viskas priklauso nuo to, kaip suvoki savo darbą. Dauguma žmonių pagrindinius įvykius pradeda suprasti tik iš kitų žmonių. Jie mano: „Ach, koks didžiulis gyvenimo zenitas. Vaikine, koks tai stebuklas, visa kita turėtų būti siaubinga. Arba atsitrenkti į tuštumą“. Visai ne taip. Neskiriu daug laiko – iš esmės visai neskiriu – norų puoselėjimui, kad visa tai tebevyktų. Tačiau yra keli žmonės, kurių ilgiuosi, žmonės, kurie žuvo pirma laiko, pilotai, kuriuos pažinojau. „Columbia“ vadas, kuris buvo geras mano bičiulis. Jaučiu didžiulę neteisybę, kad jų čia nebėra“.

„Šios fotografijos priklauso visiems. Už jas gautus pinigus aukojame Raudonajam Kryžiui. Mano tikslas nebuvo praturtėti iš šios knygos. Kur kas labiau norėjau, kad žmonės pamatytų pasaulį, kaip mes jį matome iš kosmoso stoties, ir pajustų kai kuriuos perspektyvos pokyčius“.

Aut. teisės: delfi.lt

(37)
(0)
(37)

Komentarai (0)