Japonų asas, kurio nenužudė ir šūvis į galvą (1)
Saburo Sakai gimė Japonijos Sagos mieste, samurajų protėvių šeimoje, kuri vertėsi ūkininkavimu. S. Sakai tėvas mirė tuomet, kai berniukui tebuvo 11 metų. 1933 metų gegužės 31-ąją, būdamas 16-os, jis prisijungė prie Japonijos karinio jūrų laivyno. Baigdamas mokslus, jis tarnavo bokštelio artileristu kariniame laive „Kirishima“. 1936 metais jis paliko „Kirishima“ ir pradėjo mokytis pagal pilotų ruošimo programą. 1937 metais jis geriausiai iš visos grupės baigė mokslus, tapdamas lėktuvnešio pilotu (nors niekada netarnavo lėktuvnešyje), ir imperatoriaus Showos buvo apdovanotas sidabriniu laikrodžiu, rašo ww2db.com.
Prisijunk prie technologijos.lt komandos!
Laisvas grafikas, uždarbis, daug įdomių veiklų. Patirtis nebūtina, reikia tik entuziazmo.
Sudomino? Užpildyk šią anketą!
Jo eskadrilės draugas Hiroyoshi Nishizawa nuvežė jį pas dalinio gydytoją, kuris sugebėjo stabilizuoti S. Sakai būklę. Rugpjūčio 12 dieną jis buvo evakuotas į Japonijos Jokosukos miestą, kur be jokios anestezijos jam buvo atlikta ilga operacija. Jos metu buvo atitaisyta didžioji dalis galvai padarytos žalos, tačiau dešinės akies regėjimas visam laikui liko pažeistas. Penkiems mėnesiams jis buvo atleistas nuo tarnybos.
Atsigavęs S. Sakai rengė naujus pilotus. 1944 metų balandį jam pavyko įtikinti savo vadus, kad šie vėl leistų jam skraidyti, nepaisant prasto dešiniosios akies regėjimo. Kartu su Jokosukos aviacijos pulku jis buvo dislokuotas Japonijos Ivo Džimos saloje. Birželio 24 dieną 15 naikintuvų „F6F Hellcat“ grupę jis palaikė draugiškomis pajėgomis, priskrido pernelyg arti ir buvo apšaudytas. Tačiau jam pavyko išsisukti nuo 20 minučių trukusių atakų ir S. Sakai grįžo į bazę nenukentėjęs. 1944 metų liepos 5 dieną jam buvo patikėta vadovauti specialiai kamikadzių puolimo misijai, bet lėktuvai grįžo į bazę, kai nepavyko aptikti nurodytų amerikiečių specialiosios paskirties pajėgų. 1944 metų rugpjūtį, praėjus 11 metų nuo karinės tarnybos pradžios, S. Sakai buvo suteiktas jaunesniojo leitenanto laipsnis. Po vienerių metų, 1945-ųjų rugpjūtį, visai prieš pat karo pabaigą, jis buvo pakeltas į leitenantus.
Per Antrąjį pasaulinį karą S. Sakai sunaikino iš viso 64 priešo orlaivius, daugiausia amerikiečių.
Po karo S. Sakai paliko Japonijos karinį jūrų laivyną. Jis tapo pamaldžiu budistu ir atsisakė žudyti kitas gyvas būtybes. Kad pragyventų, jis atidarė spaustuvę, kurioje įdarbindavo šeimos narius, draugus ir karo veteranus, negalėjusius rasti darbo. 1954 metais mirė jo pirmoji žmona, bet vėliau jis vedė antrą kartą. S. Sakai lankėsi Jungtinėse Valstijose ir net susitiko su kai kuriais buvusiais savo priešininkais, įskaitant Haroldą L. Jonesą – galinį šaulį, kuris vos jo nenukovė virš Gvadalkanalio.
2000 metais jam teko padirbėti bendrovėje „Microsoft“, kur konsultavo žaidimo „Combat Flight Simulator 2“ kūrėjus. Vėlesniais metais jis skaitydavo paskaitas Japonijos mokyklose ir įmonėse, kurių pagrindinė tema būdavo „niekada nepasiduok“. Savo paskutiniais gyvenimo metais S. Sakai sulaukė daug dėmesio, kritikuodamas Japonijos nesugebėjimą prisiimti atsakomybę už tai, kad sukėlė karus Azijoje bei Ramiojo vandenyno regione. „Kas davė nurodymus šiam kvailam karui?, - klausė jis 2000 metų rugpjūčio 10-ją paskelbtoje publikacijoje. – Kuo arčiau imperatoriaus, tuo daugiau painiavos“.
Savo gyvenimo pabaigoje S. Sakai žurnalistams prisipažino, kad vis dar meldžiasi už nužudytų kinų, amerikiečių, australų ir olandų lakūnų sielas. „Kiekvieną dieną meldžiuosi už savo priešininkų, taip pat bendražygių sielas, - teigė jis. – Mes darėme viską, kas įmanoma, savo valstybių labui“. 2000 metų rugsėjo 22-ąją S. Sakai mirė nuo širdies infarkto.
Atsigavęs S. Sakai rengė naujus pilotus. 1944 metų balandį jam pavyko įtikinti savo vadus, kad šie vėl leistų jam skraidyti, nepaisant prasto dešiniosios akies regėjimo. Kartu su Jokosukos aviacijos pulku jis buvo dislokuotas Japonijos Ivo Džimos saloje. Birželio 24 dieną 15 naikintuvų „F6F Hellcat“ grupę jis palaikė draugiškomis pajėgomis, priskrido pernelyg arti ir buvo apšaudytas. Tačiau jam pavyko išsisukti nuo 20 minučių trukusių atakų ir S. Sakai grįžo į bazę nenukentėjęs. 1944 metų liepos 5 dieną jam buvo patikėta vadovauti specialiai kamikadzių puolimo misijai, bet lėktuvai grįžo į bazę, kai nepavyko aptikti nurodytų amerikiečių specialiosios paskirties pajėgų. 1944 metų rugpjūtį, praėjus 11 metų nuo karinės tarnybos pradžios, S. Sakai buvo suteiktas jaunesniojo leitenanto laipsnis. Po vienerių metų, 1945-ųjų rugpjūtį, visai prieš pat karo pabaigą, jis buvo pakeltas į leitenantus.
Per Antrąjį pasaulinį karą S. Sakai sunaikino iš viso 64 priešo orlaivius, daugiausia amerikiečių.
Po karo S. Sakai paliko Japonijos karinį jūrų laivyną. Jis tapo pamaldžiu budistu ir atsisakė žudyti kitas gyvas būtybes. Kad pragyventų, jis atidarė spaustuvę, kurioje įdarbindavo šeimos narius, draugus ir karo veteranus, negalėjusius rasti darbo. 1954 metais mirė jo pirmoji žmona, bet vėliau jis vedė antrą kartą. S. Sakai lankėsi Jungtinėse Valstijose ir net susitiko su kai kuriais buvusiais savo priešininkais, įskaitant Haroldą L. Jonesą – galinį šaulį, kuris vos jo nenukovė virš Gvadalkanalio.
2000 metais jam teko padirbėti bendrovėje „Microsoft“, kur konsultavo žaidimo „Combat Flight Simulator 2“ kūrėjus. Vėlesniais metais jis skaitydavo paskaitas Japonijos mokyklose ir įmonėse, kurių pagrindinė tema būdavo „niekada nepasiduok“. Savo paskutiniais gyvenimo metais S. Sakai sulaukė daug dėmesio, kritikuodamas Japonijos nesugebėjimą prisiimti atsakomybę už tai, kad sukėlė karus Azijoje bei Ramiojo vandenyno regione. „Kas davė nurodymus šiam kvailam karui?, - klausė jis 2000 metų rugpjūčio 10-ją paskelbtoje publikacijoje. – Kuo arčiau imperatoriaus, tuo daugiau painiavos“.
Savo gyvenimo pabaigoje S. Sakai žurnalistams prisipažino, kad vis dar meldžiasi už nužudytų kinų, amerikiečių, australų ir olandų lakūnų sielas. „Kiekvieną dieną meldžiuosi už savo priešininkų, taip pat bendražygių sielas, - teigė jis. – Mes darėme viską, kas įmanoma, savo valstybių labui“. 2000 metų rugsėjo 22-ąją S. Sakai mirė nuo širdies infarkto.
(52)
(1)
(51)