Poliarinės pašvaistės: faktai ir legendos (Video)  (0)

Šiaurės ir pietų pašvaistės (Aurora borealis ir Aurora australis) visais laikais kėlė nuostabą žemės gyventojams ir kūrė įvairiausias interpretacijas.

Tiems, kam niekada neteko regėti šio nuostabaus reginio, reikia paminėti, kad tai yra danguje pasirodančios įvairių spalvų juostos (dažniausiai tai būna elektrinė žalia, rausva, geltona). Visos jos skrieja per dangų iš vieno krašto į kitą, tarsi vėjo blaškomos, ryškėjančios bei didėjančios, o galiausiai – susiliejančios viena su kita. Norint šias šviesas pamatyti – dangus turi būti tamsus ir giedras.

Šiaurės pašvaistę lietuviams galima pamatyti kaimyninėje Skandinavijos šalių šiaurėje, Suomijoje ir Rusijoje. Šį nepakartojamą vaizdą galima pamatyti ir kelionės į Islandiją metu. Taip pat ir į tolimesnius kraštus: Kanadą ir Grenlandiją. Reikia pabrėžti, kad šiaurės pašvaistė yra matoma tamsiuoju žiemos periodu, nes šiaurėje dėl baltųjų naktų vėlyvą pavasarį bei vasarą jas sunku pamatyti.

Žinoma, maža tikimybė pamatyti šiaurės pašvaistę vasaros metu vis dėlto egzistuoja, todėl keliaujat reikėtų būti budriems. O norint išvysti pietų pašvaistę reikėtų vykti į Antarktidą. Nors poliarinė pašvaistė būdingiausia poliarinėms sritims, kartais matoma ir vidutinėse platumose ar netgi netoli atogrąžų, priklausomai nuo saulės aktyvumo.

Kaip susidaro poliarinės pašvaistės?

Saulės aktyvumas skatina nuolatines audras, kurias sukelia magnetinės energijos sprogimai. Tuo tarpu saulės vėjas atneša po sprogimų išsiveržusias elektringąsias daleles. Poliarinės pašvaistės susidaro saulės vėjo atneštoms dalelėms susidūrus su žemės magnetosfera.

Žemės atmosferoje įvyksta magnetinė audra, kuri ir sukelia švytėjimą. Poliarinę pašvaistė teoriškai pasirodo kiekvieną naktį, tačiau ne visada galime ją pamatyti dėl jos stiprumo ir oro sąlygų. Įdomu tai, kad dienos metu poliarinės pašvaistės taip pat susidaro, tačiau negalime jų pamatyti dėl saulės šviesos.

Mitai ir legendos susijusios su poliarine pašvaiste

Senovėje poliarinę pašvaistę žmonės suvokė skirtingai. Vieniems tai buvo šokančios žmonių ar gyvūnų sielos, kitiems – blogą nešantis ženklas, piktosios dvasios, kitiems mirusių sielos.

Skandinavijoje vikingai turėjo daug legendų bylojančių apie šiaurės pašvaistę ir ją siejo su viena iš deivių – Frėja, kuri neva skriejo per dangų ant savo žirgo. Vikingai šiaurės pašvaistę kartais vadino dangumi skrendančiomis Valkirijomis, kurios lydėjo žuvusiuosius mūšyje pas dievus per jų keliones po atšiaurias jūras.

Vyravo interpretacijų, kad šiaurės pašvaistė, tai gero ateinančio derliaus, arba žuvingo periodo artėjimas. Taip pat, buvo tikima, kad šis reginys tai šeimos pagausėjimo simbolis, kuris turėjo garantuoti sveikus ir stiprius palikuonis. Tačiau buvo ir kitokių mitų. Pavyzdžiui, senovės islandai tikėjo, kad jei nėščia moteris pažvelgs į danguje pasirodžiusias šviesas – vaikelis gims su žvairomis akimis, arba, kad tai sukels didelius skausmus gimdymo metu.

Reikia pripažinti, kad visos šios legendos buvo nepagrįstos, o poliarinės pašvaistės atsiradimas yra moksliškai paaiškinamas nuostabus gamtos reiškinys, kurį rekomenduojama patirti visiems.

Aut. teisės: anomalija.lt

(19)
(1)
(18)

Komentarai (0)