Vyrai ir moterys Antrajame pasauliniame kare: kaip žmogiškumas virto nesibaigiančiais žiaurumais...
(4)
„Dešimt mūsų išprievartavome dvylikametę vokietę mergaitę. Bijojome tik, kad mūsų medicinos seselės nesužinotų – gėda“, – rašoma Svetlanos Aleksijevič knygoje, kurioje surinkti Antrojo pasaulinio karo moterų dalyvių prisiminimai apie karo baisumus.
Prisijunk prie technologijos.lt komandos!
Laisvas grafikas, uždarbis, daug įdomių veiklų. Patirtis nebūtina, reikia tik entuziazmo.
Rašytojai laiškus siuntė ir savo istorijas pasakojo fronte tarnavę vyrai, tačiau pridėti jas sutrukdė cenzūra. Portalas gordonua.com pateikia dalį iš šių išgyvenimų, cenzūruotojų išmestų iš knygos „Kare be moteriško veido“.
„Aš šią naktį prabudau ... Tarsi kažkas šalia verkia ... Aš – kare ... Mes traukiamės. Kažkokia moteris prie Smolensko atidavė man savo suknelę. Galiu persirengti. Viena tarp vyrų. Kartais mūviu kelnes, o kartais persirengiu vasariška suknele ... Prasidėjo moteriškos bėdos. Anksčiau nei turėjo būti, matyt, dėl jaudinimosi.
Nuo apmaudo, nuo patirties. Kas bus ten, kur nueisime? Miegoti tenka prie krūmų, ant kelmų. Mūsų buvo tiek, kad miške vietos visiems neužteko. Mus tiek kartų jau pagavo, kad niekuo nebetikime... Kur mūsų aviacija? Kur mūsų tankai?
Viskas, kas skrenda virš galvų, šaudo – vokiečių. Tokia ir patekau į nelaisvę. Prieš tai man dar peršovė abi kojas... Gulėjau ir po savimi dariau... Nežinau, kaip sugebėjau ištverti naktį. Man gaila tų, kurie skaitys šitą knygą ir tų, kurie jos neskaitys.“
...
„Man priklausė budėti tą naktį... Užėjau į sunkiai sužeistųjų palatą. Guli sužeistas kapitonas. Dar prieš budėjimą mane įspėjo, kad jis šią naktį mirs... Neištemps iki ryto... Klausiu jo: „Na kaip? Gal galiu kažkuo padėti?“... Niekada nepamiršiu...
Jis staiga nusišypsojo tokia šviesia šypsena ir su kančia veide pratarė: „Atsisek chalatą... Parodyk man savo krūtis... Aš taip seniai nemačiau moters...“. Man pasidarė gėda ir aš kažką sumurmėjusi išėjau. Sugrįžau po valandos. Jis jau gulėjo negyvas. Su ta šypsena veide.“
...
„Išėjome apsidairyti ... Kur bepažvelgsi, visur vokiečiai. Nusprendėm: ryte veršimės su kova. Vis tiek mirsim, tai geriau jau mirkime kaudamiesi. Kovoje. Pas mus buvo trys merginos. Jos naktį atėjo pas tuos, kas galėjo... Ne visi, žinoma, buvo pajėgūs. Nervai, patys suprantat. Štai tokie reikalai...
Kiekvienas ruošėsi mirti.. Ryte likome tik septyni, nors buvo penkiasdešimt. Likę krito nuo vokiečių ginklų. Aš pamenu tas merginas su dėkingumu... Nei viena iš jų nebuvo gyvųjų gretose... Niekada jų nebesutikau.“
...
„Kažkas mus išdavė... Vokiečiai sužinojo, kur slepiasi mūsų partizanų būrys. Apsupo mišką iš visų pusių. Mus išgelbėjo pelkės, link kurių persekiotojai neužėjo. Ir technika, ir žmonės ten atsidūrė. Kelias dienas ar net savaitę mes stovėjome ten iki kaklo vandenyje.
Su mumis buvo radistė, kuri neseniai pagimdė... Vaikas alkanas... Prašo krūties... Motina pati nevalgiusi, nebeturi pieno. Vaikas verkia, o persekiotojai su šunimis visai netoli... Jei išgirs, mums galas. Visiems. Trisdešimčiai žmonių... Suprantat? Teko priimti sprendimą.
Niekas iš vadovaujančių nenorėjo duoti įsakymo, motina pati susiprato. Ji panardino vaiką po vandeniu ir kurį laiką jį laik ... Vaikas nebeverkė... Nei garso... O mes negalėjome pakelti akių nei į motiną, nei vienas į kitą.“
„Kai paėmėme belaisvių vokiečių, pasivedėme juos į šalį... Jų nesušaudė, per lengva būtų jiems mirtis.
Mes juos paskerdėme kaip kiaules, po kąsnelį. Aš norėjau tai stebėti. Laukiau! Ilgai laukiau tos akimirkos, kol pamatysiu, kaip jiems iš skausmo sprogsta akys… Ką jūs apie tai išmanote?! Jie mano mamą ir seseris sudegino gyvas.“
...
„Prie Stalingrado buvo tiek žuvusiųjų, kad arkliai jų nebebijojo. Nustojo bijoti. Arklys šiaip bijo lipti ant mirusio žmogaus… Savus mes surinkome, o vokiečiai mėtėsi visur… Nušauti… Apledėję. Aš, šoferis, vežiau dėžę artilerijos sviedinių ir girdėjau kaip mašinos ratai traiško vokiečių kaukoles… Ir buvau laimingas.“
„Ateinam… Pirmosios vokiečių gyvenvietės. Mes – šaunuoliai. Galiūnai. Ketveri metai be moterų. Vynas, užkanda. Užvertėme vokiečių mergaites ir… Dešimt vyrų išprievartavo vieną... Moterų neužteko, daugelis pabėgo nuo sovietų armijos, rinkomės jaunas. Mergaites…
Dvylikos, trylikos met … Jei rėkia ar mušasi, įgrūdame ką nors į burną. Jai skauda, o mums juokinga. Aš nesuprantu dabar, kaip taip galėjome. Vaikinas iš inteligentiškos šeimos… Bet tai buvau aš… Bijojome tik, kad mūsų merginos, mūsų medicinos seselės nesužinotų – gėda.“
...
„Po karo… Po karo žmogaus gyvybė nieko nebuvo verta. Duosiu vieną pavyzdį… Važiuoju po darbo vieną dieną, o šalia staiga pradėjo rėkti: „Laikykite vagį! Laikykite vagį! Mano rankinė“.
Autobusas sustoja. Jaunas karininkas išsiveda lauk berniuką, padeda jo ranką sau ant kelio ir – bam! – sulaužo per pusę. Įlipa atgal. Važiuojame toliau. Niekas neužstojo berniuko, niekas neiškvietė milicininko ar daktaro.
O pas karininką visa krūtinė apkabinėta medaliais. Kai norėjau lipti savo stotelėje, jis iššoko ir padavė man ranką: „Praeikite, mergaite“. Toks galantiškas. Ak, bet tai vis dar karas. Visi – karo žmonės.“