Keistasis Stalino sūnus ir dar keistesnė jo mirtis  (3)

„Stalino sūnus jau pasidavė į nelaisvę! Priešintis beprasmiška, pasiduokite ir jūs!“ Tai buvo parašyta ant šimtų tūkstančių lapelių, pasipylusių virš priešakinių Raudonosios armijos dalinių iš vokiečių lėktuvų 1941 m. antroje liepos pusėje.


Prisijunk prie technologijos.lt komandos!

Laisvas grafikas, uždarbis, daug įdomių veiklų. Patirtis nebūtina, reikia tik entuziazmo.

Sudomino? Užpildyk šią anketą!

Lapeliai greitai sklido iš rankų į rankas nepaisant griežtų politinių skyrių aktyvistų raginimų jų neskaityti, o aptikus – tučtuojau perduoti kariuomenės gretose besidarbuojantiems saugumiečiams.

Žinoma, sovietų propaganda puolė viską neigti, tačiau, pasak Rusijos istorikų Aleksandro Okorokovo ir Nikolajaus Zenkovičiaus, žinia apie Stalino sūnaus Jakovo pasidavimą stipriai prisidėjo prie dar didesnio daugelio raudonarmiečių demoralizavimo pirmaisiais karo mėnesiais.

Mėgino nusižudyti paauglystėje

Jakovas Džiugašvilis gimė 1907 m. kovo 18 d. atokiame kalnuotos Gruzijos kaime būsimojo sovietų diktatoriaus Josifo Džiugašvilio-Stalino ir pirmosios jo žmonos Jekaterinos Svanidzės šeimoje. Tais pačiais metais berniuko motina mirė nuo džiovos, revoliucingai nusiteikęs tėvas plėšė bankų karietas arba sėdėjo kalėjime, tad mažąjį Jakovą augino mamos giminaičiai.

Po 1917-ųjų spalio perversmo bolševikų statusas valstybėje pasikeičia: buvę gatvių plėšikai ir neramumų kurstytojai staiga tampa aukštus postus užimančiais šalies šeimininkais. 1921 m. Jakovas Džiugašvilis persikėlė į Maskvą.

Tuo metu jo tėvas jau buvo sukūręs kitą šeimą ir su antrąja žmona susilaukęs vaikų. Stalino dukra iš antrosios santuokos Svetlana Alilujeva vėliau rašė, kad mokytis mokykloje rusiškai beveik nemokančiam Jakovui buvo be galo sunku, jis buvo labai uždaras ir jautėsi užguitas. Stalinas, nors ir priglaudė sūnų Maskvoje, elgėsi su juo be galo šaltai.

1925 m. aštuoniolikmetis Jakovas bandė nusišauti. Priežastis – griežtas tėvo „ne“ jo santuokai su šešiolikmete mergina. Po nepavykusio bandymo nusižudyti pasveikusiam sūnui Stalinas liepė nešdintis gyventi kur nori, savižudiškame Jakovo poelgyje įžvelgęs bandymą jį šantažuoti.

Po šio įvykio Jakovas persikėlė pas giminaičius į Leningradą, tačiau po keleto metų grįžo į Maskvą, kur pabaigė aukštuosius mokslus ir įstojo į Artilerijos akademiją. Nors su tėvu ir pavyko susitaikyti, tačiau jų santykiai taip ir liko ne kokie: Stalinas sūnui padėdavo tik tiek, kiek reikėjo, ir tėviška meile nespinduliavo.

Nepaisant to, „tautų tėvo“ giminaičio statusas sovietų šalyje leido gyventi daug laisviau: savo būsimos trečios žmonos širdį Jakovas Džiugašvilis užkariavo girtomis muštynėmis su tuometiniu jos vyru – Maskvos apskrities NKVD viršininko pavaduotoju.

1941 m. birželio pabaigoje prasidėjo nacių ir sovietų karas. Netrukus vyresniojo artilerijos leitenanto Jakovo Džiugašvilio dalinys prie Vitebsko pateko į geležinius vokiečių kariuomenės gniaužtus.

Nepasinaudojo galimybe ištrūkti

Būtent ir čia prasideda lemtinga, daugybę klausimų istorikams kelianti Stalino sūnaus biografijos pusė.

1941 m. liepos 20 d. nacių Vokietijos radijas ir nacių partijos oficiozas „Voelkischer Beobachter“ triumfuodami paskelbia, kad šlovingam Vermachtui į rankas pateko ne kas kitas, o pats Stalino sūnus. Sovietai iškart tūžmingai paneigė „begėdišką Gebelso propagandą“, tačiau apie Jakovo Džiugašvilio pradingimą žinojo jau kelias dienas: iš apsupties žiedo spėjusi pasitraukti pasmerktų dalinių vadovybė pagaliau suprato, kad Stalino sūnaus tarp jų nėra.

Kaip taip galėjo nutikti? Pradėta ieškoti liudininkų. Sugrįžti pas savuosius spėjęs raudonarmietis Lopuridzė nurodė, kad su vyresniuoju leitenantu Džiugašviliu jie dar liepos 15 d. persirengė valstiečio drabužiais, prieš tai užkasę savo dokumentus.

Toks žingsnis buvo gana rizikingas, nes be uniformų pagautiems priešo kariams karo belaisvio statusas galėjo būti netaikomas. Lopuridzės žodžiais, su Džiugašviliu jie išsiskyrė pastarajam panorus prisėsti pailsėti. Jokių vokiečių šalimais dar nebuvo: Lopuridzė nuėjo savų kryptimi, o Stalino sūnus liko...

Kodėl jis, būdamas nesužeistas, nenuėjo kartu, kai dar buvo galimybė ištrūkti? Tai iki šiol lieka paslaptimi. Kodėl evakuodamiesi generolai kartu nepasiėmė „kilmingo“ leitenanto? Dar viena istorijos mįslė. Galbūt Džiugašvilis nenorėjo evakuotis, naudodamasis išskirtine giminyste su nemylimu tėvu? Versija galima, tačiau jai trūksta įrodymų. O galbūt jis pasidavė visiškai savanoriškai, nors per apklausą tai ir neigė? Būtent taip mano ne tik kai kurie Vokietijos, bet ir Rusijos istorikai.

Vokiečiai tardo Jakovą Džiugašvilį, jis patvirtina savo tikrąjį vardą ir pavardę, bet, atrodo, į atvirą bendradarbiavimą nesileidžia. Tėvui jis rašo laišką, kad yra gyvas ir sveikas, su juo elgiamasi korektiškai, užsimena, kad vokiečiai jį siunčia į karininkams įrengtą karo belaisvių stovyklą.

Naciai nufotografavo Džiugašvilį, pateikė jo rašto braižo faksimilę, išspausdino sovietų karius raginančius pasiduoti lapelius. Tūkstančiai jų po to išmėtomi virš sovietų kontroliuojamų teritorijų ir susilaukia įvairių vertinimų: vieni puola į paniką, kiti tiesiog netiki. Ne be Stalino žinios sovietų propaganda visiškai išsižadėjo Jakovo. Čia būta savos žiaurios logikos: naciai suprato, kad iš Džiugašvilio kortos daugiau nieko nepeš.

Nepakluso sargybinių reikalavimams

Neretai galima išgirsti tvirtinimą neva Hitleris siūlęs Stalinui iškeisti Jakovą į sovietų nelaisvėje esantį feldmaršalą Paulių. Tačiau jokie fiksuoti istoriniai šaltiniai to nepatvirtina. Nėra jokių įrodymų, kad Stalinas kada nors būtų pasakęs jam priskiriamą žymią frazę: „Aš kareivio į feldmaršalą nekeičiu“, kurią taip mėgsta cituoti įvairaus sukirpimo neostalinistai („matai, koks Stalinas principingas ir visiems vienodai sąžiningas buvo?“).

Jakovas Džiugašvilis perkeliamas iš kalėjimo į kalėjimą kol pagaliau atsiduria specialiame Zaksenhauzeno koncentracijos stovyklos barake. Čia jis buvo laikomas kartu su naciams svarbiais britų karo belaisviais. 1943 m. balandžio 14 d. jis nusižudo užšokęs ant spygliuotos vielos tvoros, kuria tekėjo stipri elektros srovė.

Pasak kartu su Jakovu Džiugašviliu kalėjusio Winstono Churchillio giminaičio Thomaso Cushingo, savižudybės priežastimi galėjo būti pakrikusi psichinė Stalino sūnaus būsena. Jakovą labai prislėgė vokiečių ištransliuotas jo tėvo pareiškimas, kad į nelaisvę pakliūna ne sovietų kariai, o tik išdavikai ir niekšai, su kuriais bus anksčiau ar vėliau susidorota. Be to, negatyviai jo psichikai atsiliepė ir tarp skirtingų tautybių kalinių tvyrojusi įtampa, nuolatiniai kivirčai dėl siuntinių, cigarečių, išviečių tvarkymo.

T.Cushingas teigia, kad paskutinėmis gyvenimo dienomis J.Džiugašvilis atrodė kaip nesavas. Tikriausiai būtent tada jo galvoje ir sukosi mintys apie savižudybę.

Apklausti Zaksenhauzeno koncentracijos stovyklos sargybiniai pasakojo, kad vieną vakarą Jakovas nepakluso sargybinių reikalavimui eiti į baraką ir puolė bėgti spygliuotų lagerio tvorų link. Esesininkas Konradas Hafrichas šūktelėjo jam grįžti, į ką Stalino sūnus atšovė: „šauk!“

Sargybinis nuspaudė nuleistuką tuo metu, kai savižudžio kūną jau purtė elektros srovė. Išgirdę šūvį iš savo barakų išbėgo britų karo belaisviai. Kaip Jakovo Džiugašvilio mirties priežastį vokiečiai nurodė savižudybę. Kūnas netrukus buvo sudegintas.

Simboliškas užrašas ant akmens

Mįslingos Stalino sūnaus patekimo į nelaisvę ir mirties aplinkybės ir mūsų dienomis skatina daugybę ginčų. Štai Rusijos komunistai šventai įsitikinę, kad Jakovas Džiugašvilis žuvo kovoje, o vokiečiai pateikė panašaus žmogaus nuotraukas. Kiti kalba neva Stalino sūnus pasitraukė į Vakarus ir ten gyveno kita pavarde, treti skelbia savas, neretai gana fantastiškas versijas.

Tai kas buvo Jakovas Džiugašvilis? Didvyris, kitos išeities neturėjęs žmogus ar savo noru į nelaisvę pasidavęs ir galiausiai aplinkybių sugniuždytas nelaimėlis? Netoli Vitebsko Gudijos lygumose, tariamoje Jakovo Džiugašvilio žūties vietoje stūkso paminklinis akmuo su epitafija: žmonės iki šiol tiki tuo kuo nori tikėti...

Pasidalinkite su draugais
Aut. teisės: Lrytas.lt
Lrytas.lt
Autoriai: Vitalijus Michalovskis
(81)
(15)
(66)

Komentarai (3)