Koks buvo Vytautas Didysis? Griežtas, kartais despostiškas, ypač gudrus ir apsukrus kunigaikštis  (5)

Kai minime vieną reikšmingiausių Lietuvos istorijos datų – 1410 metų liepos 15 d., kuomet įvyko „Žalgirio mūšis“, iš karto prisimename ir Lietuvos Didįjį kunigaikštį Vytautą.


Prisijunk prie technologijos.lt komandos!

Laisvas grafikas, uždarbis, daug įdomių veiklų. Patirtis nebūtina, reikia tik entuziazmo.

Sudomino? Užpildyk šią anketą!

Iš istorinių metraščių atgimsta šio mūšio vadas Vytautas Didysis, kuris buvo puikus strategas lėmęs pergalę.

Dokumentinio filmo „1410. Žinomas nežinomas Žalgiris" scenarijaus bendraautoriai Aleksandras Matonis pasakoja, kad tuo metu Vytautas Didysis buvo garbaus amžiaus ir labai subrendęs politikas. 1410 metais jam jau buvo 60 metų – tai yra amžius, kuris toms epochoms nebūdingas. Jis yra labai retas, nes viduramžiais labai retai žmogus išgyvendavo iki šešiasdešimties.

„Jis buvo ne tik darbingo amžiaus, bet dar ir gana stiprus, nes galėjo pats dalyvauti karinėje kampanijoje ir pats visur joti. Kaip sako metraščiai – mūšio metu bandydamas atkurti gretas ir vadovaudamas lietuviškajam sparnui jis pakeitė ne vieną arklį. Kitaip tariant, tai jaunam žmogui didelis iššūkis, o pagyvenusiam žmogui, tai dar didesnis iššūkis. Jis ne iš kalvos stebėjo mūšį kaip Jogaila, o aktyviai dalyvaudamas pačiame procese. Aišku ne su kalaviju rankose, kaip jį vaizduoja Mateikos paveikslas, bet tikrai buvo pakankamai daug darbo“, - tikino A. Matonis.

Taip pat reikia nepamiršti fakto, kad liepos 15 diena, prieš 605-erius metus buvo nepaprastai karšta. Jau net 9 ryto, kai prasidėjo mūšis buvo itin karšta ir tuo labiau vėliau, nes mūšis vyko kelias valandas. Tai faktas, kad Vytautas Didysis buvo ne pagal savo amžių ištvermingas ir labai stiprus.

Vytautas Didysis – politiko ir karo vado gebėjimų įsikūnijimas

Vytautas buvo Jogailos vasalas, pagal tuo metu galiojančias jų tarpusavio sutartis. Tačiau visi istorikai sutinka, kad Vytautas dėl savo labai gero karinio išmanymo buvo iš esmės žygio vadas ir kariuomenės judėjimo organizatorius.

„Nors pačiame „Žalgirio mūšyje“ Lenkijos kariuomenės sparnui, kuris buvo kairėje, vadovavo Jogailos paskirtas kitas lenkų didžiūnas ir iš esmės veiksmai dešiniajame ir kairiajame flange vyko atskirai, tačiau Vytautas lėmė daug ir kariuomenės išdėstymui prieš mūšį,“ – pasakojo rašytojas.

Kaip tikino A. Matonis, labai svarbus momentas yra Vytauto kariuomenės organizavimas. Lenkų sparne dominavo gausybė lenkų riterių, lenkų karių, o Vytauto sparne iš tiesų buvo visų tautų katilas, kurie atėjo iš visos Lietuvos kunigaikštystės pakraščių. Kalbėjo skirtingomis kalbomis ir tos lietuviškos vėliavos, kurių buvo 40 - jos sudarė mažesnę dalį. Įskaitant ir Krymo totorių chaną, kuris buvo išmaniai panaudotas ir jo lengvoji raitija. Ją būtų galima palyginti su mūsų dienų specialiosiomis pajėgomis, nes jie atliko tolimosios žvalgybos reidus, ne tik rinko žvalgybinę informaciją, bet ir suduodavo geliančius smūgius bei dalyvaudavo informaciniame kare.

Vytauto informacinis karas

Kunigaikštis Vytautas buvo ne tik geras karys ir strategas, tačiau ir informacinio karo specialistas. Jam žygiuojant į Žalgirio mūšį be kovos pasiduodavo ištisi miestai.

„Matome, kad po Vytauto ir Jogailos įžengimo į teritoriją jiems pavyko kelias pilis užimti apskritai be pasipriešinimo, nes buvo tam kelios priežastys. Pirmoji buvo susilpnintos pilių apsaugos ir dalis karių buvo išsiųsti į kryžiuočių ordiną, o antroji buvo ta, kad paskleista žinia, jog Vytautas ateina su žiauriais totoriais, kurie pjauna krikščionius ir jam besipriešinančius žiauriai žudo. Tad vengdami to - ištisi miestai pasiduodavo“, - pasakojo A. Matonis.

Taigi Vytautas mokėjo strateguoti kariuomenės judėjimą, kurti tam tikrą informacinį lauką, kuris baugino, gąsdino priešus. Kitaip tariant, jis elgėsi kaip ir mūsų dienomis laibai patyręs karvedys, pasinaudojantis visais įmanomais resursais.

Stojo prieš savo draugus

Reikia nepamiršti, kad mūšio lauke, Vytautas stoja prieš savo buvusius draugus, nes per vidines Lietuvos monarchų kovas jis ilgą laiką gyveno ordine. Tai Vytautas labai gerai susipažino tiek su europietiška kariavimo taktika, tiek ir su ginkluote. Tai atsispindėjo žiūrint į Vytauto kariuomenės organizavimą. Jeigu tuo metu viduramžių moderniojoje karyboje buvo supratimas apie trijų būrių taktiką, tai ir Vytauto kavalerija buvo organizuojama tokiu būdu. Antras dalykas ginkluotės išmanymas. Vytautą supantys daliniai buvo ginkluoti šarvais ir ginklais, kurie buvo pagaminti Lietuvoje pagal geriausias Europos technologijas arba nupirkti iš Europos ginklakalių.

„Yra netgi išlikę dokumentai liudijantys, kad ruošiantis didžiajam mūšiui buvo užsakyti šarvai ir įvairūs komponentai iš Milano, Venecijos ir kitų kunigaikštysčių, kurios jau buvo šarvų aukštųjų technologijų gamintojos. Tai tikrai Lietuvos kariuomenės branduolys buvo gerai aprengtas ir apginkluotas“, - teigė rašytojas.

Kai buvo organizuojama kariauna, tai bajorai Vytauto laikais turėjo suruošti privalomą karių skaičių. Bajoras turėjo turėti visą komplektą šarvų, ginkluotės ir paruošti savo karius. Taip pat atvežti amucijos, maisto atsargų mažiausiai trims mėnesiams. Būdavo taip, kad bajorai parduodavo savo žmonas tam, kad galėtų įgyvendinti šį reikalavimą.

„Su Vytautu buvo labai trumpos kalbos – prie balno turėdavo nedidelį arbaletą ir nepatikusius ginklų savininkus jis nušaudavo. Jis buvo labai efektyvus valdovas. Mūsų laikais šis efektyvumas skambėtų kaip despotiškumas ar dar kaip nors baisiai, bet pagal viduramžių normas, tai buvo normalu ir suprantama“, - pasakojo A. Matonis.

Puikiai suvokdamas vakarietišką kariavimo strategiją, jis tuo pačiu išmanė ir rytietišką kariavimo tradiciją, nes ne vieną dešimtmetį jis dalyvavo kovose rytų fronte, plečiant Lietuvos didžiąją kunigaikštystę.

„Vorsklos mūšyje, kuriame Vytautas vadovavo vienam kryžiaus žygiui. Kariuomenė buvo sudaryta iš Lietuvos ir ordino pajėgų, kuri patyrė pralaimėjimą prieš ordos kariuomenę. Bet jis labai gerai įsisąmonino pamokas ir suprato, kad manevras labai svarbu. Ir ką mes matom „Žalgirio mūšyje“, kada mūšis prasideda pagal europines tradicijas, o tuomet Vytautas atsitraukia imituodamas bėgimą ir persigrupavę smogia į jau besidžiaugiančius vokiečių ordino flangą. Šio manevro išmoko iš totorių, nes vieną kartą vos netapo tokio manevro auka. Tai jo kaip karvedžio gebėjimai yra tikrai neeiliniai“, - tikino Dokumentinio filmo „1410. Žinomas nežinomas Žalgiris" scenarijaus bendraautoriai Aleksandras Matonis.

Pasidalinkite su draugais
Aut. teisės: TV3
TV3
(95)
(5)
(89)

Komentarai (5)