Amžinasis variklis be degalų: sensacija ar matavimų paklaida?  (17)

Mokslininkas iš Vokietijos teigia eksperimentais įrodęs, kad kontroversiškai vertinamas ir jokiais žinomais fizikos dėsniais nepaaiškinamas amžinasis variklis „EMDrive“ išties gali veikti. Kiti mokslininkai į naujausią tyrimą žiūri skeptiškai, esą sensacingas atradimas gali būti paprasčiausia matavimų paklaida.

Teoriškai „EMDrive“ galėtų pasiekti tūkstančius kartų didesnį greitį nei esami raketiniai varikliai. Kelionė į Marsą turint tokį variklį truktų mažiau nei 70 dienų, tolimąjį Plutoną – 18 mėnesių (zondas „New Horizons“ ten skrido 9 metus), o už 4,4 šviesmečio esančią Kentauro Alfos žvaigždę būtų galima pasiekti vos per šimtmetį (dabar tokia kelionė truktų dešimtis tūkstančių metų).

Deja, iki šiol „EMDrive“ yra tik idėja, neturinti jokio mokslinio pagrindimo, mat šio variklio veikimas prieštarauja fizikos dėsniams: jei norime kažką pajudinti į priekį, kažkas turi judėti atgal.

Neįmanomas variklis


„EmDrive“ idėją 2000 m. pasiūlė britų inžinierius Rogeris Shawyeris. Tokio variklio veikimo principas toks: magnetronai generuoja mikrobangas. Jų energija kaupiama specialioje siaurėjančioje uždaroje metalinėje patalpoje, prie kurios prijungtas rezonatorius. Taip variklis generuoja trauką. Kad magnetronai generuotų mikrobangas, reikia elektros energijos šaltinio. Šią būtų galima gauti konvertuojant saulės energiją. Taigi kosmose tokiam varikliui nereikėtų jokių raketinių degalų – nei naudotis, nei gabentis, nei gaminti.

Kad toks variklis išties gali veikti, bandyta įrodyti ne kartą. Itin didelio dėmesio sulaukė šįmet NASA „Eagleworks“ laboratorijos mokslininkų atliktas eksperimentas: jie tokio variklio modelį išbandė vakuume. Jiems pavyko išgauti 30–50 mikroniutonų (tai yra mažiau nei tūkstantoji dalis šiuolaikinių joninių variklių galios).

Dresdeno technologijų universiteto (Vokietija) profesorius Martinas Tajmaras nusprendė „Eagleworks“ eksperimentą patikrinti, o šią savaitę paskelbė sensacingą žinią: „Veikia!“

Tačiau neskubėkite krautis lagaminų į kaimyninę planetą ar kitą žvaigždžių sistemą. Mat eksperimentą jis tiesiog pakartojo ir gavo panašius rezultatus (išgavo apie 20 mikroniutonų).

Beje, ir pats mokslininkas pripažįsta „neįmanomo“ variklio nesukūręs: „Mūsų bandymai nei patvirtina, nei paneigia „EMDrive“ veikimą; jų tikslas buvo nepriklausomai patikrinti galimus šalutinius iki šiol naudotų matavimo metodų poveikius. Vis dėlto mes užfiksavome traukos jėgą, artimą tikroms prognozėms, po to, kai eliminavome daugelį galimų klaidų šaltinių.“

Ateityje jis planuoja atlikti eksperimentus su patobulinta įranga: geresniu magnetiniu skydu, naudojant didesnę galią.

Negaili pašaipų


Nors naujojo tyrimo rezultatai nuteikia optimistiškai, kiti mokslininkai išlieka skeptiški: variklio veikimas vis dar prieštarauja fizikos dėsniams ir to niekas nesiima paaiškinti.

Fizikas Ericas W.Davisas iš Pažangių tyrimų instituto Austine (JAV) klausė, kodėl M.Tajmaras tik pakartojo anksčiau jau atliktą bandymą, bet neanalizavo tikrojo jėgos šaltinio kilmės: „Galbūt jis atlieka „paremiančio skeptiko“ vaidmenį ir nori pats patikrinti šiuos neįtikėtinus, nepaprastus teiginius apie elektromagnetinę varomąją jėgą bei pamatyti, kaip tai veikia?“

E.W.Daviso manymu, viena svarbiausių vokiečio klaidų yra ta, kad jis teigia nustatęs visus akivaizdžius galimų sisteminių netikslumų šaltinius, kurie galėtų sukurti keliasdešimties mikroniutonų jėgos signalus. Jis kaltino tyrėją žodžių žaidimais, mat tyrimo ataskaitoje pripažįstama, kad galėjo likti kitų trikdžių šaltinių, nors vėliau pabrėžiama, kad eksperimento rezultatai sutampa su kitų tyrėjų atliktų bandymų rezultatais.

O ir pats eksperimentas nebuvo atliktas idealiai. „Tyrimo apibendrinime pastebėjau, kad M.Tajmaro įrenginys generavo šimtus mikroniutonų kai įkaisdavo, o jo matavimų įranga nėra labai tiksli pakilus aparato temperatūrai, – sakė E.W.Davisas. – Taip pat jis nurodė, kad fiksavo varomąją jėgą net po to, kai elektros energija buvo atjungta, o tai yra itin svarbi užuomina, jog visi jo matavimai yra tik sisteminiai artefaktai, rodantys fiktyvius signalus.“

Fiziko teigimu, šio tyrimo ataskaitos nepriims joks mokslinis žurnalas: nors eksperimentas aprašytas pakankamai detaliai, autorius net nebando teoriškai paaiškinti viso to priežasčių.

NASA inžinierius Marcas Millisas taip pat išsakė dvejones dėl matavimų netikslumų: rodmenys buvo fiksuojami net išjungus elektros energiją, o tai gali reikšti fiksavimų paklaidą dėl terminių efektų.

Maža to, E.W.Davisas pastebėjo, kad ankstesnių „EMDrive“ eksperimentų metu tariama jėga atsirasdavo pamažu, o ne išsyk, vos įjungus įrenginį. Tai – dar viena užuomina, kad stebimas efektas yra susijęs su temperatūra, o ne mistiškais fizikos dėsniais.

Vinį į šios technologijos karstą kala ir Kalifornijos technologijos instituto fizikas Seanas Carrollas. „Mano nuomone, „EMDrive“ yra visiškas šlamštas ir laiko gaišimas, – sakė S.Carrollas. – Šio tyrimo apibendrinime aiškiai parašyta: „Mūsų bandymai nepatvirtina ar nepaneigia teiginių apie „EMDrive“.“ Taigi nesu tikras, kokia čia naujiena. Aš verčiau skirsiu savo laiką idėjoms, kurios neprieštarauja judesio kiekio tvermės dėsniui.“

Ir pati NASA anksčiau, žiniasklaidoje pasirodžius skandalingoms antraštėms apie šios institucijos mokslininkų testuojamą fizikos dėsniams prieštaraujantį variklį, nuramino aistras: „Tai yra nedidelės pastangos, kurios kol kas neparodė jokių apčiuopiamų rezultatų.“

Aut. teisės: Lrytas.lt
Lrytas.lt

(20)
(3)
(17)

Komentarai (17)

Susijusios žymos: