Auksinis Mėnulis: kaip keletas nuo kurso nukrypusių uolų pakeitė pasaulį  (0)

Skrajojantis auksas išmušė mėnulį iš kurso ir sugadino užtemimus

Ar iškeistumėte visą pasaulio auksą į galimybę kiekvieną mėnesį stebėti Saulės užtemimą? Tos pačios kosminės uolos, kurios atnešė brangiuosius metalus į Žemės paviršių, taip pat galėjo sutrikdyti mėnulio orbitą, atimdamos galimybę gėrėtis reguliariais šviesos šou.

Manome, kad Mėnulis susiformavo, Marso planetos dydžio objektui susidūrus su protožeme maždaug prieš 4,5 milijardo metų ir ištaškius medžiagą į diską, iš kurio galiausiai susidarė mūsų planetos palydovas. Tik yra viena problema: diskas turėjo būti daugiau ar mažiau sulygiuotas su Žemės pusiauju, kaip kad Saturno žiedai. Tai kodėl dabar Mėnulio orbita nukrypusi 5 laipsniais?

Mokslininkai sugalvojo įvairiausių šį nuokrypį aiškinančių teorijų, bet nė viena jų nėra visiškai patenkinama, sako Robin CanupSouthwest Research Institute Boulderyje, Kolorado valstijoje. „Jose pasitelkiami santykinai sudėtingi procesai ir gan riboti nežinomų parametrų rinkiniai.“

Kaveh Pahlevan ir Alessandro Morbidelli iš Côte d'Azur universiteto Nicoje (Prancūzija), teigia turintys geresnę idėją. „Atlikome labai paprastą eksperimentą, tardami, kad Mėnulį suformavęs smūgis buvo ne paskutinis – aplink būta ir kitų kūnų,“ dėsto Pahlevan.

Jie atliko tūkstančius Žemės ir Mėnulio poros simuliacijų iš karto po susiformavimo, kai po Saulės sistemą tebeklaidžiojo protoplanetospo. Per dešimtis milijonų metų šios protoplanetos būtų vis praskridusios pro šią porą. Kartkartėmis jos praskriedavo pakankamai arti, kad prieš susidurdamos su Žeme, gravitaciškai timptelėtų mėnulį nuo pusiaujo plokštumos.

Rezultatai rodo, kad būtų užtekę vos kelių susidūrimų su maždaug Mėnulio masės ar kiek mažesnėmis protoplanetomis, kad palydovo orbita būtų pakrypusi tokiu kampu kokį regime dabar (Nature, DOI: 10.1038/nature16137). „Ryškiausią poveikį padarė vos keli artimiausi susitikimai,“ pažymi Pahlevan. „Čia yra atsitiktinumo elementas.“

Reti užtemimai

Šis atsitiktinumo elementas reiškia, kad mėnulis visai galėjo likti savo pradinėje padėtyje. Jei tai būtų nutikę, jo orbita du kartus per mėnesį sutaptų su Saule ir Žeme, tad galėtume mėgautis reguliariais Saulės ir Mėnulio užtemimais. Dėl esamo nuokrypio šie užtemimai daug retesni, nes Mėnulis plokštumoje tarp Žemės ir Saulės atsiduria tik porą kartų per metus.

Jau ir anksčiau įtarėme, kad tokie susidūrimai vyko, sako Canup. Planetai formuojantis, tokie brangieji metalai, kaip auksas ir platina, būtų nugrimzdę į Žemės branduolį, ir paviršiuje praktiškai nieko nebūtų likę. Tačiau šių metalų yra gana daug. Taigi, čia jie turėjo atsirasti jau po Žemės susiformavimo – atnešti tų pačių protoplanetų, kurios Pahlevan ir Morbidelli teigimu, pakreipė mėnulio orbitą.

„Dar yra neaiškių vietų, tačiau žiūrint bendrai, manau, tai labai tikėtina hipotezė ir ją galima patikrinti,“ svarsto Canup.

Šios pasmerktos kosmoso uolos turėjo padarė įtaką tiek tiesiogine, tiek ir perkeltine prasme. „Jei nebūtų buvusios šios vėlyvosios akrecijos, vyktų dažni užtemimai bet neturėtume tauriųjų metalų,“ sako Pahlevan. Kadangi abu vaidino tokį svarbų vaidmenį ankstyvųjų civilizacijų kultūroje, galime tik spekuliuoti, kaip keletas nuo kurso nukrypusių uolų galėjo pakeisti mūsų istorijos tėkmę.

Jacob Aron
New Scientist № 3049

 

Aut. teisės: www.technologijos.lt

(10)
(1)
(9)

Komentarai (0)

Visi šio ciklo įrašai