Istorijos detektyvas: lietuvių dailininkas dar XVIII a. tapė kompiuterius?  (7)

Atidžiau pažvelgę į kelis ankstyvus Pranciškaus Smuglevičiaus paveikslus Lietuvos dailės muziejuje likome priblokšti. Tik aklas nepastebėtų, kad jo tapyti senovės graikai rašydami įsakus naudojasi prijungtais prie mobiliojo interneto miniatiūriniais asmeniniais kompiuteriais, o romėnai darosi asmenukes su savo aukomis.

Akivaizdu – Vilnius yra pasakų miestas, kurio gatvės skatina fantaziją, sienos didina įžvalgą, o stogai protą tiek užaštrina, kad jis gali matyti ir praeitį, ir ateitį!

To įrodymų daugiau negu nuolaidų prieš Kalėdas. Ir kalbu ne apie neįtikėtiną L.Graužinienės proto paaštrėjimą persikėlus po Seimo stogu Vilniuje ar padirbėjus sostinėje suvešėjusią kaunietės B.Vėsaitės fantaziją bei įžvalgą.

Atsigręžkime į istoriją, didįjį meną ir ką pamatysime ten? Ogi Varšuvoje gimusį Franciszeką Smuglewiczių, kuris persikraustęs į Vilnių ir tapęs garsiu Lietuvos dailininku Pranciškumi Smuglevičiumi nutapė… ateitį praeity!

Įsižiūrėkime į XVIII a. dailininko paveikslą „Virginijus nužudo savo dukterį Virginiją“. Na, taip, aiškiai matome, kaip tas Virginijus prieš nuogą moterį su žaizda šone darosi asmenukę! Lenktu išmaniuoju telefonu su maždaug 5,7 colio įstrižainės ekranu. Gal tai net „LG Flex 2“?

Dabar galime tik spėlioti, kokie tamsos gaivalai privertė dailininką pakeisti tikrąjį paveikslo pavadinimą (akivaizdu, kad tai buvo „Virginijus darosi asmenukę su savo nužudyta dukra Virginija“) ir perdažyti rausvą telefoną taip, kad primintų kruviną peilį.

Tačiau ir šis ankstyvas mitologinis-technologinis P.Smuglevičiaus darbas nublanksta prieš įžvalgas, kurias jis užmaskavo kitame bibliniame siužete.

Štai valdovas rašo savo tremties įsaką, o minia žmonių aplinkui skaito jį ir rodo kitiems. O kuo ir kur jis rašo? Sakote, atvožtoje jūros kriauklėje pieštuku? Bet juk tai nesąmonė – kas mėginote ką nors rašyti jūros kriauklėje? Taigi nieko nesimatys!

Be to, kaip tie žmonės tokiose pačiose kriauklėse viską mato tiesiog realiu laiku?

Taigi darosi akivaizdu – šiame P.Smuglevičiaus darbe matome senovinius delninius kompiuterius, kurių liečiamuosiuose ekranuose rašoma elektroniniu rašikliu. Ir jie prijungti prie mobiliojo interneto (na, tokio plataus belaidžio tinklo tais laikais tikrai nebuvo), todėl visi iškart gali matyti ir dalytis rengiamu dokumentu.

Na, o kriauklės formos ekranėlis – tai tik duoklė tų laikų dizaino estetikai. Juk 2009 m. buvo pagamintas „Auksinio Budos“ telefonas, kurio forma įtartinai primena šių mitinių valdovų naudojamą įrenginį.

Žinoma iš to galime tik smagiai pasijuokti, tačiau sutikite, kad Vilnius jau nuo seno turi stebuklingą savybę atverti trečiąją akį!

Net baisu pagalvoti, kad jei ne mes, tai galėjo taip ir likti nepastebėta. Tačiau tiesos net po amžių dulkėmis nepaslėpsi! Šaunu, kad dar liko žmonių, kurie nueina į paveikslų galerijas ir būdami ten kartais net atplėšia akis nuo savo telefono ekrano.

Aut. teisės: Lrytas.lt
Lrytas.lt

(23)
(115)
(-92)

Komentarai (7)