„Biologinis įsibrovimas“ į smegenis: ypač paprasti ir efektyvūs būdai, kaip mažiau suvalgyti, išmokti naujų dalykų ir lengviau keliauti  (1)

Žmogaus smegenys yra išskirtinis, neįtikėtinai sudėtingas organas. Nepaisant to, mokslininkai atranda faktų, kuriuos tokie magai kaip Harry Houdini žinojo jau seniai – smegenis netikėtai lengvai galima apgauti.


Prisijunk prie technologijos.lt komandos!

Laisvas grafikas, uždarbis, daug įdomių veiklų. Patirtis nebūtina, reikia tik entuziazmo.

Sudomino? Užpildyk šią anketą!

Taip yra dėl to, kad norėdamos dirbti efektyviai, smegenys išvystė trumpuosius kelius, padedančius joms reaguoti į tokius išorinius dirgiklius kaip šviesa ar garsas. Tačiau šie trumpieji keliai ir nuoseklumas, su kuriuo smegenys jais naudojasi, taip pat reiškia, kad jas galima nesunkiai apgauti, rašo smithsonianmag.com.

Paimkime, pavyzdžiui, neseniai Stanfordo mokslininkų atliktą tyrimą, kurio metu buvo analizuojami nauji būdai, kaip kovoti su laiko juostų skirtumo poveikiu organizmui. Kurį laiką mokslininkai žinojo, kad prieš kelionę pabuvus šviesoje, organizmas lengviau prisitaiko prie miego ciklo pokyčių, kuriuos sukelia skrydžiai per laiko zonas. Labiausiai paplitęs prevencinis gydymas – dienos metu kuo ilgiau sėdėti priešais ryškią šviesą.

Tačiau Stanfordo komanda, vadovaujama psichiatrijos ir bihevioristinių mokslų profesoriaus Jamie Zeitzerio, išbandė naują metodą. Pirma, ji analizavo šviesos poveikį, kai žmogus miega, ir nustatė, kad žmogaus cirkadiniai ritmai, kontroliuojantys miego ciklus, šviesai būna jautresni naktį – net jei žmogaus akys būna užmerktos.

Tuomet mokslininkai tyrinėjo, ar per akių vokus prasiskverbianti šviesa turi kokį nors skirtumą. Jie pasitelkė 39 savanorius ir paprašė jų dvi savaites laikytis įprasto miego režimo – kiekvieną dieną gultis ir keltis tuo pačiu metu. Tuomet savanoriai buvo pakviesti į miego laboratoriją.

Jie buvo suskirstyti į dvi grupes. Kai tik savanoriai užmigo, vienai grupei buvo taikomas įprastas gydymas – valandos trukmės apšvietimas nuolatine šviesa. Tačiau kita grupė gavo kitokią šviesą – stroboskopą primenančius greitus žybsnius 10 sekundžių intervalais.

Mokslininkai nustatė, kad kitą naktį blykčiojančia šviesa apšviesti savanoriai miegoti užsinorėjo dviem valandomis vėliau negu ankstesnį vakarą. Savanoriai, kurie buvo gydomi nuolat degančia šviesa, mieguisti pasijuto tik 36 minutėmis vėliau.

Biologinis įsibrovimas

J. Zeitzeris, savo terapiją vadinantis „biologiniu įsibrovimu“, teigia, kad šviesa naktį yra veiksmingesnė, nes žmogui užmigus, ji apgauna smegenis ir priverčia jas manyti, kad diena yra ilgesnė negu iš tikrųjų. Tai pakoreguoja organizmo laikrodį.

Tačiau kodėl šviesos žybsniai tai atlieka efektyviau negu nuolat deganti šviesa?

Pasak J. Zeitzerio, tai susiję su akių užpakalinėje dalyje esančiomis ląstelėmis, kurios siunčia signalus smegenų daliai, atsakingai už cirkadinius ritmus. Šios ląstelės, jo teigimu, tamsos intarpus tarp žybsnių panaudoja atsigavimui ir pasitikrinimui ir veikiausiai tai padeda joms geriau reaguoti į šviesą, kai ji vėl pasirodo.

Jis pažymi, kad daugumai savanorių nekilo problemų miegoti žybsint šviesai. J. Zeitzeris mano, kad realiame pasaulyje šis metodas turėtų veikti taip: tarkime, jūs skrendate skersai per Jungtines Valstijas nuo vakarinio kranto į rytinį krantą. Jei paprastai keliatės 8 val. ryto, jums reikėtų nustatyti prietaisą taip, kad jis pradėtų žybsėti nuo 5 val. ryto. Iki to momento, kai lėktuvas nusileis, jūsų organizmo laikrodis jau turėtų būti prisitaikęs prie rytinės pakrantės laiko juostos.

Neseniai buvo atliktos dar trys studijos, per kurias mokslininkai nustatė, kaip galima apgauti smegenis.

Nežiūrėkite, ką valgote

Jei nematysite, ką valgote, mažesnė tikimybė, kad prisivalgysite per daug. Tokią išvadą padarė Konstanco universiteto Vokietijoje mokslininkai, paprašę 90 studentų suvalgyti trijų skirtingų skonių ledų.

40 studentų turėjo įvertinti ledų skonį ir tekstūrą, pasakyti, kiek ledų jie suvalgė, ir atskleisti, ar pirktų tokius ledus. Gana paprasta. Tačiau likę 50 studentų turėjo atlikti tą pačią užduotį, tik užrištomis akimis.

Rezultatai, paskelbti žurnale „Food Quality and Preference“, parodė, kad tie dalyviai, kurie nematė, ką valgo, pasakė suvalgę dvigubai daugiau ledų, negu iš tikrųjų. Jie taip pat suvalgė mažiau negu žmonės be akių raiščių. B to, jie buvo mažiau nusiteikę tokius ledus nusipirkti.

Remdamiesi savo tyrimu mokslininkai tvirtina, kad žmonės, norintys numesti svorio, turėtų dažniau valgyti užrištomis akimis.

Venkite pernelyg daug galvoti

Vienas Pietų Kalifornijos universiteto tyrimas atskleidė, kad jei norite įgauti kokį nors naują įprotį, stenkitės mažiau apie tai galvoti.

Mokslininkai paprašė grupės žmonių pažiūrėti vaizdo įrašą, kuriame rodoma, kaip pasigaminti sušius. Jie nustatė, kad tie žmonės, kurie tiesiog žiūrėjo įrašą be jokių ypatingų instrukcijų, gaminti sušius išmoko geriau, negu tie, kuriems buvo liepta atidžiai įsidėmėti gamybos proceso eigą.

Tyrintoja Jennifer Labrecque teigia, kad taip nutiko dėl to, kad įpročiai smegenyse įsitvirtina per vadinamą procedūrinės atminties sistemą, kuri neįtraukia daug sąmoningo mąstymo. Būtent ši sistema pradeda veikti, kai jūs sėdate ant dviračio. Tačiau kai jūs susitelkiate ties mokslais, pradeda veikti deklaratyviosios atminties sistema, kuri padeda įsiminti faktus ir asmeninius potyrius.

Jei mėginsite naudotis iš karto abiem sistemomis, jos gali susikirsti ir sutrukdyti jūsų mokymuisi, teigė ji. Taigi mėgindami išmokti kažką nauja, geriau nemąstykite pernelyg giliai.

Ar čia kas nors yra?

Ar jus kada nors kankino jausmas, kad kambaryje kažkas yra, nors jame esate tik vienas? Dabar Šveicarijos federalinio technologijų instituto mokslininkai teigia, kad veikiausiai tai yra atvejis, kai smegenys suvokia kažką, ko šalia nėra.

Tokia nuomonė grindžiama tyrimu su grupe žmonių, kuriems buvo užrištos akys, specialiais kištukais užkimštos ausys, o jų pirštai prijungti prie vieno prietaiso. Dalyviams buvo liepta judinti šį prietaisą, o kai jie tai padarydavo, robotizuota ranka bakstelėdavo jiems į nugarą. Kadangi bakstelėjimas sutapdavo su dalyvių judesiais, jų smegenys pradėjo manyti, kad šį veiksmą jie pasidaro patys.

Tačiau kai tyrėjai tarp prietaiso pajudinimo ir bakstelėjimo įvedė nedidelį vėlavimą, tyrimo dalyvių reakcijos pasikeitė. Jie pradėjo tikinti, kad juos ne tik liečia kažkas kitas, bet ir kad jie gali justi kito žmogaus buvimą. Kai kuriems žmonėms šie potyriai buvo tokie nemalonūs, kad jie netgi nusprendė pasitraukti iš eksperimento.

Keistą pojūtį, mokslininkų teigimu, kėlė pakitęs suvokimas smegenyse: suvokimą, kuris vertė justi savo paties kūną, pakeitė suvokimas, kad šalia yra kažkas kita.

Dabar tai jau kelia baimę.

Pasidalinkite su draugais
Aut. teisės: delfi.lt
(38)
(5)
(33)

Komentarai (1)