7 keisčiausi dalykai Saulės sistemoje (Foto)  (1)

Mūsų Saulės sistemoje yra gausybė keistų ir žadą atimančių dalykų. Kelis pačius keisčiausius jų apžvelgia portalas „Global News“.

Didžioji raudonoji dėmė

Įsivaizduokite tokį didelį uraganą, kuriame tilptų dvi Žemės. Įsivaizduokite, kad tas uraganas siaučia jau kelis šimtus metų. Būtent taip galima apibūdinti Jupiteryje esančią Didžiąją raudonąją dėmę – besisukantį sūkurį, kuris šią planetą margina mažiausiai 300 metų.

Jupiteris yra milžiniška planeta, prilygstanti maždaug tūkstančiui Žemių. Jis laikomas dujiniu milžinu, nes yra sudarytas daugiausia iš vandenilio ir helio. Šią planetą juosiantys debesys juda skirtingu greičiu, sukurdami įspūdingą vaizdą.

Mokslininkai iki galo nėra išsiaiškinę, kas sukelia Didžiąją raudonąją dėmę. Tačiau jie žino kelis dalykus: viršutinis debesų sluoksnis yra maždaug aštuoniais kilometrais aukščiau už kitus debesis.

Pati audra išlieka toje pačioje vietoje dėl rytinės oro srovės, judančios į pietus. Audros pakraščiuose pučia maždaug 500 km per valandą greičio vėjai. Tačiau pačios audros viduje yra pakankamai ramu.

Verta paminėti, kad ši dėmė metams bėgant traukėsi. 2013 metais mokslininkai nustatė, kad nuo 1976 metų, kai pro Jupiterį praskrido NASA erdvėlaivis „Voyager“, audros skersmuo nuo 23 335 km sumažėjo iki maždaug 16 496 kilometrų.

Saturno šešiakampis

Jeigu jus sudomino Jupiterio Didžioji raudonoji dėmė, palaukite, kol sužinosite apie galingąjį Saturno uraganą. Saturno šiauriniame ašigalyje siautėja audra, įgavusi šešiakampio formą.

NASA mokslininkai ją atrado 1988 metais, kai išanalizavo duomenis, kuriuos „Voyager“ erdvėlaiviai surinko praskrisdami pro šią planetą 1980 ir 1981 metais. Šios audros skersmuo siekia maždaug 32 tūkst. kilometrų ir ji leidžiasi maždaug 100 kilometrų gilyn į Saturno atmosferą.

Šiuo atveju mokslininkai taip pat nežino, kodėl audra yra tokios keistos formos, tačiau mano, kad tam įtakos turi oro srovės.

Išanalizavę „Voyager“ erdvėlaivių surinktus duomenis bei neseniai įvykusios „Cassini“ misijos rezultatus, mokslininkai nustatė, kad šešiakampio kampai sukasi apie audros centrą beveik tokiu pačiu greičiu, kaip ir Saturnas aplink apie savo ašį.

Metano ežerai Titane

Saturnas turi daugiau negu 60 palydovų ir yra tarsi atskira, nedidelė Saulės sistema. Kiekvienas palydovas yra unikalus, tačiau veikiausiai nė vienas jų nėra toks įdomus, kaip Titanas su savo metano ežerais.

Titanas yra didžiausias Saturno palydovas ir daug kuo – orų sistemomis ir net ežerais (čia net yra Ontario Lacus, t.y. Ontarijo ežeras) – primena Žemę. Titano atmosfera yra sudaryta daugiausia iš azoto ir metano, bet joje esama ir organinių molekulių su anglimi, vandeniliu ir trupučiu deguonies, kuris, kaip žinome, reikalingas gyvybei.

Norėtumėte aplankyti Ontarijo ežerą Titane? Ne, ačiū. Titano ežerai yra sudaryti iš metano dujų. Ir, kaip ir per mūsų vandens ciklus, metano ežeruose susiformuoja debesys ir net metano lietus.

2005 metais Europos kosmoso agentūros erdvėlaivis „Huygens“, dalyvavęs „Cassini“ misijoje, sugebėjo prasiskverbti pro miglą ir nusileisti ant Titano paviršiaus. Paaiškėjo, kad palydovo kraštovaizdis yra uolėtas ir miglotas, o tai dar labiau sužadino troškimą rengti tolesnes misijas į Titaną.

Plutonas

Nepaisant to, priskiriate Plutoną planetoms ar ne, jis yra be galo įdomus. Kažkada Plutonas buvo laikomas devintąja Saulės sistemos planeta, bet 2006 metais Tarptautinė astronomų sąjunga jį priskyrė prie nykštukinių planetų.

Iki 2015 metų, kai pro Plutoną praskrido „New Horizons“ misija, apie Plutoną buvo žinoma labai mažai. Tačiau pernai ši misija apie Plutoną ir jo palydovus atskleidė tikrą informacijos lobyną. Astronomai nustatė, kad Plutono atmosfera yra tirštesnė negu manyta iki šiol.

Be to, šiai planetai būdinga palyginus nesena (astronominiu požiūriu) geologinė veikla, prasidėjusi maždaug prieš 100 mln. metų, ir ledo kalnai, kurių storis siekia kelis kilometrus. Mokslininkai netgi manė, kad Plutone gali būti debesų. Tačiau dar įspūdingiau, kad jame veržiasi ledo ugnikalniai.

Mokslininkai vis dar laukia, kol iš „New Horizons“ misijos gaus daugiau duomenų. Tuomet šis mažas pasaulis gali tapti dar keistesnis.

Uranas

Uranas yra septintoji Saulės sistemos planeta. Tačiau kitaip negu kitos Saulės sistemos planetos, orbita jis skrieja pasviręs ant šono.

Kodėl taip nutiko, nežinoma. Anot vienos teorijos, su šia planeta galėjo susidurti didžiulis kūnas, kuris „parvertė“ ją ant šono. Be to, Uranas, kaip ir Venera, aplink savo ašį sukasi iš vakarų į rytus, todėl šioje planetoje būna tik du metų laikai, trunkantys po 20 metų.

„Mirties žvaigždės“ palydovas

Jeigu artėtumėte prie Saturno palydovo Mimo, galėtumėte jį supainioti su garsiąja „Mirties žvaigžde“ - kosmine stotimi iš filmų „Žvaigždžių karai“.

Šio vieno iš daugiau negu 60 Saturno palydovų paviršius yra tarsi nusėtas raupais – tai ženklas, kad šio palydovo formavimosi laikai buvo tikrai audringi ir kad jį negailestingai talžė kosminės nuolaužos, likusios nuo mūsų Saulės sistemos formavimosi.

Didžiausio Heršelio kraterio skersmuo siekia net 140 kilometrų, o tai yra beveik trečdalis viso paties palydovo skersmens, siekiančio beveik 400 kilometrų.

Mimas yra arčiausiai Saturno esantis didesnis palydovas (ši planeta taip pat turi daug mažyčių palydovų prie savo žiedų). Mokslininkai mano, kad Mimo tankis siekia 1,17-ąją vandens tankio, o tai ženklas, kad jis veikiausiai yra sudarytas iš vandens ledo su maža, uolėta šerdimi.

Tačiau jo orbita yra šiek tiek elipsinė, o tai reiškia, kad retkarčiais jis atsiduria arčiau Saturno. Tai turėtų padidinti temperatūrą, todėl mokslininkus glumina faktas, kad šiame palydove nesimato geizerių ar vandens prasiveržimų, kaip kitame šios planetos palydove – Encelade.

Enceladas

Atrodo, kad Saturnas yra susijęs bent su keliais įdomiausiais dalykais mūsų Saulės sistemoje.

Encelado skersmuo siekia tik apie 500 kilometrų, tačiau tai vienas įdomesnių mūsų Saulės sistemos dangaus kūnų. 2005 metais erdvėlaivis „Cassini“ atrado, kad šis ledinis palydovas „spjaudosi“ vandens garų geizeriais. J

uose be vandens garų yra ir kitų dujų, įskaitant anglies dioksidą, metaną, amoniaką ir galimai anglies monoksidą ar azotą.

2015 metais mokslininkai paskelbė tyrimo išvadas, kuriose teigiama, jog Encelade galimai tyvuliuoja skystas vandenynas. Dėl vandens ir giliai po šiuo vandenynu glūdinčios šilumos tai gali būti geriausia vieta, kurioje reikėtų ieškoti gyvybės mūsų Saulės sistemoje.

Aut. teisės: delfi.lt

(58)
(0)
(58)

Komentarai (1)