Naudodami La Silla observatorijoje Čilėje esantį 3,6 metro skersmens teleskopą, astronomai pastebėjo saulės sistemą labai panašią į mūsiškę. Tiesa, skirtingai nei mūsų draugiška žvaigždė, tos sistemos saulė jau spėjo sunaikinti dalį aplink ją skriejančių planetų.

Todėl mokslininkams atsivėrė puiki galimybė patyrinėti, koks likimas laukia mūsų saulės sistemos planetų. Žinoma, šios tragiškos pabaigos mes nesulauksime – mūsų saulė imsis naikinti planetas tik po kelių milijardų metų.

Visgi astronomai jau dabar gali stebėti, kaip šis procesas gali vykti ir tokiu būdu sužinoti daugiau apie svarbiausius žvaigždžių gyvenimo įvykius. Kuo daugiau randame saulės sistemų su egzoplanetomis, tuo geriau pradedame suprasti, kaip visatoje vyksta tokių sistemų formavimasis ir žūtis.

Šią „Mirties Žvaigždę“ (moksliniu pavadinimu HIP68468) pastebėjo astrofizikai, beieškantys mūsų saulės sistemos „dvynių“. Nors egzoplanetų kasmet surandama vis daugiau, tokių pačių žvaigždžių su panašiu planetų išsidėstymu kol kas užfiksuota labai nedaug.

Iš tiesų, turi sutapti labai daug dalykų, tačiau pirmas faktorius – tai sistemos centre esanti žvaigždė turi būti panašaus dydžio, spalvos ir šviesumo. „Astronomy & Astrophysics“ moksliniame žurnale publikuotas straipsnis, kurio autoriai pastebėjo Saulės „dvynės“ HIP68468 orbitoje besisukančias dvi planetas – superžemę ir superneptūną (abi planetos primena mūsiškes, tik yra didesnės).

Visgi daug labiau mokslininkus nustebino tai, kad šios saulės viduje yra daug daugiau ličio nei turėtų būti tokio amžiaus žvaigždėje, be to, joje taip pat yra kitų cheminių elementų, kurie būna tik Žemės tipo planetose. Žvaigždės įprastai gan greitai sudegina visą litį, todėl 6 mlrd. amžiaus HIP68468 žvaigždės atmosferoje jo ten neturėtų būti tiek daug.

Todėl mokslininkai daro prielaidą, kad ši saulė sąlyginai neseniai „suvalgė“ dalį aplink ją besisukusių planetų ir taip papildė minėtų elementų klodus. „Tai primena situaciją, kai pastebite katę tupinčią šalia kanarėlių narvelio – jei ant katės snukučio prilipę geltonų plunksnelių, akivaizdu, kad paukštukų likimas buvo tragiškas“, – sako astronomijos profesorė Debra Fischer iš Jeilio universiteto.

Kol kas jaudintis per daug nereikėtų, kad mūsų Saulė suris Žemę. Pirma, mūsų žvaigždė yra tik 4,5 mlrd. metų amžiaus – tad turime dar apie pusantro milijardo metų sugalvoti, ką daryti, kai Saulė „praalks“.

Be to, neaišku, kokiu atstumu HIP68468 sunaikintos planetos skriejo apie savo žvaigždę. Dabartinės astronomų prognozės teigia, kad iš tiesų, Merkurijus vieną dieną pavojingai priartės prie Saulės ir bus sudegintas.

Dar vėliau (apie 5 mlrd. metų nuo šiandienos) mūsų Saulė pavirs raudonąja milžine – tokia didele, kad galėtų sunaikinti dalį vidinių, iki asteroidų žiedo esančių, planetų. Mokslininkų grupė šiuo metu toliau stebi apie 60 mūsų Saulės dvynių ir bando surasti jų orbitose besisukančias į Žemę panašias planetas.

Komentarai ()