Viskas prasidėjo nuo tėvo ir sūnaus peržengtos sienos, skiriančios dvi civilizacijas, o kartu ir didžiulę žmonių, pinigų bei idėjų sankaupą nuo viso to priešingybės.

Praėjus beveik dviems dešimtmečiams, jaunas politologas Konstantinas Andrijauskas žengia toliau Rusijos-Kinijos sienos – į didžiulius Eurazijos plotus, tapusius trijų civilizacinių ir politinių galybių konkurencijos arena. Teigdamas, kad Kinijos, Indijos ir Rusijos sąveika ateityje lems Eurazijos, o gal ir viso pasaulio, likimą, lietuvių mokslininkas neseniai pasirodžiusia knyga siekia įsiterpti į globalios reikšmės diskusiją.

„Aš turiu dvigubą tapatybę, ir visą savo gyvenimą važinėjau į Rytų Sibirą. Tos vietos man visada buvo labai artimos, – interviu naujienų portalui Alfa.lt sakė lietuvio ir buriatės šeimoje gimęs K. Andrijauskas. – 1999 metais mes pirmą kartą su tėčiu važiavome į Kiniją – Tolimuosiuose Rytuose kirtome sieną tarp Rusijos ir Kinijos, ir jau tada buvo matyti didžiuliai, fundamentalūs skirtumai. Ta siena yra viena labiausiai kontrastuojančių pasaulyje.“

Praėjus beveik dviem dešimtmečiams, žymaus lietuvių kultūrologo Antano Andrijausko sūnus išleido knygą, kurios pavadinime Kinijai tenka didžiausias dėmesys. „Kinijos, Indijos ir Rusijos susidūrimas Eurazijos civilizacinėse erdvėse“, bent skaitytojo akyse, dėlioja didžiąsias žemyno galybes pagal jų dabartinį aktyvumą bei turimą potencialą.

„Kinija kyla, Rusija smunka, o Indija išlaiko status quo“, apie trijų galybių gebėjimą plėsti įtaką savo regioninėje aplinkoje rašo autorius.

Kinijos iškilimas kaip smūgis Rusijai

Šiandien mažai kam kelia abejonių, kad būtent Kinija artimiausiu metu bus varomoji Eurazijos jėga. Tą rodo ir neseniai surengtas „Juostos ir kelio“ forumas, kuriame pristatyti ambicingi Pekino infrastruktūros projektai, turintys „Naujuoju šilko keliu“ susieti Rytų Aziją ir Europą.

„Kinija, be jokios abejonės, yra labiausiai pasiruošusi. Aišku, dar lieka klausimas, ar ji tikrai pajėgi padaryti tai, apie ką kalba“, – interviu sakė Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto (VU TSPMI) docentas K. Andrijauskas.

Tiek Indija, tiek ir Rusija, greičiausiai nelabai matydamos kitos išeities, sutinka prisidėti prie didžiųjų ekonominių Kinijos iniciatyvų. Tačiau tai kartu tai reiškia, kad bent drąsiausios Rusijos svajonės vis labiau traukiasi į antrąjį planą.

„Šie projektai labiausiai kerta būtent Rusijai. Jie sumenkina Rusijos vizijas, tokias kaip „plieninis šilko kelias“ Transsibiru, kurį jie norėjo modernizuoti ir kontroliuoti, ką kinai dabar žymiai sėkmingiau daro Centrinėje Azijoje. Ir Šiaurinis laivybos kelias dabar jau nėra toks reikalingas. Kinijai plėtojant geležinkelių ir kelių tinklą į vakarus, Rusijos projektai yra pakankamai nepatvarūs“, – sakė K. Andrijauskas.

Jis priminė, kad Maskva buvo oficialiai sutarusi su Pekinu, kad „Juosta ir kelias“ sąveikaus su Rusijos pastangomis kuriama Eurazijos ekonomine sąjunga (EAS).

„Bet problema yra tai, kad jų ekonominė logika – visai priešinga. Kinija nori daugiau mažiau atvirų sienų, laisvos prekybos, prekių eksporto ir investicijų, o Rusija nori užsidaryti savo regione su keletu kitų valstybių, – pastebėjo K. Andrijauskas. – Taip pat reikia atsiminti, kad ir Rusijos iniciatyvos čia nelabai veikia – Kazachijoje, Kirgizijoje ir kitose valstybėse, kurios yra narės. Nes pati Rusija patiria didžiulius ekonominius sunkumus ir negali padaryti to, ką ji buvo sumaniusi iš pradžių.“

Griūvantis „darbo pasidalijimas“

Politologas įžvelgia vis daugiau prielaidų tarp Rusijos ir Kinijos nusistovėjusio „darbo pasidalijimo“ Centrinėje Azijoje griūčiai.

„Kinija bent nuo XXI amžiaus pradžios buvo atsakinga už ekonominę plėtrą, o Rusija – už saugumą. Ir tas darbo pasidalijimas maždaug veikė. Tačiau problema yra tai, kad ekonomika yra svarbesnė, jeigu mes žaidžiame taikos sąlygomis. Todėl Kinijos įtaka natūraliai auga. Ir jau dabar, kai Kinija plėtoja konkrečius projektus, vis aktyviau kalbama apie tai, kaip ji gins savo investicijas, kiek ji turi būti įsitraukusi, kiek kvaziprivačių kompanijų atstovai, jei ne kinų kariai, turėtų dalyvauti tos infrastruktūros valdymo ir apsaugos procesuose“, – sakė K. Andrijauskas.

Kas Kiniją taip traukia į Centrinę Aziją? Politologo teigimu, kinams tai yra ne vien trumpiausias kelias į Europą, bet ir mažiausio pasipriešinimo zona. Vakariniame Ramiojo vandenyno pakraštyje Pekino siekius mėgina atsverti ne vien Japonija, Pietų Korėja ir Taivanas, bet ir jas palaikančios Jungtinės Valstijos. Tuo metu Rusijos galimybės, o ir noras, ką nors panašaus pademonstruoti Centrinėje Azijoje kelia rimtų abejonių.

Pasak A. Andrijausko, Kinijos galia šiuo požiūriu, žymiojo Rytų kovų meistro Bruce'o Lee žodžiais tariant, „yra kaip vanduo“.

„Ji teka ten, kur yra mažiau pasipriešinimo. O mažiau pasipriešinimo yra būtent ten, kur anksčiau buvo Rusija. Posovietinėje Centrinėje Azijoje, o ir pačioje Rusijoje, Kinijos investicijos bei kinų technologijos yra desperatiškai reikalingos. Ten jie patiria žymiai mažesnį pasipriešinimą, negu jūrinių galių – ne vien amerikiečių, bet ir tų pačių japonų ar pastaruoju metu net pietų korėjiečių – atžvilgiu“, – sakė jis.

Kliūtys kinų hegemonijai

Būtent Centrinėje Azijoje Kinija iš pažiūros turi galimybę įtvirtinti savo hegemoniją – be prievartos primesti savo vertybes. Tiesa, ir ten ne viskas yra rožėmis klota. K. Andrijauskas nurodo, kad Kinijai pirmiausiai būtina pačiai stabilizuoti savo vakarines provincijas, ypač musulmonų gyvenamą Sindziangą (Rytų Turkestaną).

„Ką dabar daro Kinija – draudžia uigūrų vyrams nešioti bent kiek ilgesnes barzdas, draudžia daugybę musulmoniškų vardų, kurie jiems kažkodėl turi ekstremistinių sąsajų – tai ne vien Džihadas, bet ir kažkodėl Muchamadas. Tai yra nesąmonė. Jeigu musulmonams, dešimčiai milijonų uigūrų, drausi vadinti savo vaikus kaip jie nori, kas iš to bus? Tai yra didelė problema“, – sakė politologas, savo knygoje teigiantis, kad „Kinijoje šiuo metu kuriama ne tiek civilizacinė, kiek Vakarams geriau pažįstama nacionalinė valstybė“.

K. Andrijauskas taip pat įžvelgia ryškų neatitikimą tarp kleptokratinių, itin korumpuotų Centrinės Azijos režimų, „kurie nori toliau turtėti, kuriems reikalingi Kinijos pinigai, kurie yra pavargę nuo Rusijos bandymo vyrauti“, bei visuomenėse tvyrančios „nuoširdžios baimės“ dėl Kinijos ekspansijos.

„Mes čia daug kalbame apie Kiniją ir jos įtaką, bet reikia turėti omenyje, kad Kinija kažkada buvo Centrinėje Azijoje. Ir Chanių, ir Tangų dinastijos ten veikė. Kinai ten yra tradicinis istorinis veikėjas. Jie ten pasirodė žymiai anksčiau, negu rusai“, – sakė K. Andrijauskas.

Politologas pabrėžė, kad Centrinėje Azijoje dar sovietmečiu buvo dažnai akcentuojama „geltonoji grėsmė“. Nuo to laiko demografinis spaudimas iš rytų tik sustiprėjo, o Rusija regione išlaikė kultūrinio ir informacinio poveikio priemones, kuriomis gali bandyti atsverti Kinijos ekspansiją, nors tai nebūtinai duos trokštamų vaisių. Knygoje kalbama apie išliekančią Maskvos hegemonijos potencialą, apribotą „periferinių veikėųj nepasitikėjimu ir fobijomis“.

Evakuacinis režimas vertina grėsmes

Be kita ko, K. Andrijausko monografijoje teigiama, kad „Kinijos ir Rusijos tarpusavio santykiuose tiriamuoju laikotarpiu (2000-2015 metais – Alfa.lt) stipresnė pusė buvo palyginti atsargi, o silpnesnė atsaini“. Ir vis dėlto, kodėl Maskva iki šiol gana ramiai reaguoja į Pekino galios sklaidą tradicinėje jos įtakos zonoje?

„Mano giliu įsitikinimu, Rusijos politiniam režimui iš tiesų nerūpi Rusijos ateitis, kadangi tai didžiąja dalimi yra evakuacinis režimas, – aštrių žodžių, kalbėdamas apie Rusiją, negailėjo politologas. – Jie yra linkę akcentuoti tas grėsmes, kurios yra trumpojo-vidutinio laikotarpio, o ne vidutinio-ilgojo laikotarpio. Vidutinio-ilgojo laikotarpio svarbiausia grėsmė jiems yra Kinija. Trumpojo-vidutinio laikotarpio grėsmė esame mes, Vakarai, su savo vertybinėmis sistemomis. Grėsmė yra ir Ukraina su savo Maidano revoliucija, kuri gali tiesiogiai prisidėti prie nestabilumo, kuris Rusijos bet kokiu atveju laukia artimiausiu dešimtmečiu.“

Pasak mokslininko, neramumų žada augantis Rusijos gyventojų skurdas. Žmonės turintys vis mažiau pinigų. Tai reiškia, kad V. Putino režimas nevykdo savosios socialinio kontrakto dalies, kai mainais už susitaikymą su laisvės apribojimais buvo žadama ekonominė gerovė.

„Rusų politinis elitas turėjo daug duonos ant stalo ir galėjo numesti tų trupinių žmonėms, kad šiems užtektų. Duona buvo angliavandeniliai – nafta, gamtinės dujos – ir kiti ištekliai. Dabar viso to mažėja. Ką daro vadinamieji elitai – kleptokratinė sistema – nori atsigviešti iš ten, kur vis dar yra resursų. Kai užsienio kapitalo rinkos nėra pasiekiamos, jie privalo imti iš savo žmonių“, – sakė K. Andrijauskas.

Rusijos ir Ukrainos konfliktą mokslininkas pirmiausiai apibrėžia kaip kovą dėl išlikimo.

„Būtent tas objektyvus panašumas tarp Ukrainos ir Rusijos, kaip ir objektyvūs ryšiai tarp abiejų tautų bei visuomenių, kuria fundamentalią grėsmę Putino režimui, – sakė jis. – Mano giliu įsitikinimu, šios dvi valstybės negali pakankamai sėkmingai gyvuoti vienu metu. Žinau, kad tai labai toli einanti išvada, bet mūsų visų interesas, kad suklestėtų būtent Ukraina. Pati Rusija save prie to privedė. Kai tu nuosekliai beveik du dešimtmečius naikini bet kokią įmanomą alternatyvą, galiausiai buvusios draugiškos tautos bei tikri tavo šalies patriotai paverčiami egzistenciniais priešais. O vilčių tinkamai reaguoti lieka nedaug.“

Pasak K. Andrijausko, galima ginčytis, jog net stalinistiniu laikotarpiu, nepaisant šiurpių nusikaltimų žmogiškumui, Rusijoje nebūta tokio dvideidiškumo ar net moralinio pagedimo, kaip pastaruoju metu. „Stalino vaikai nesimokė Vakaruose, ir jo pinigai nebuvo Vakaruose. Stalinas nevažinėjo vakarietiškais automobiliais ir neturėjo vyninių Italijoje. O šitie, Vakarus demonizuodami ir vadindami egzistenciniu priešu – turi. Šitie yra dviveidis, evakuacinis režimas. Šitie žmonės apgaudinėja saviškius“, – sakė jis.

Trapus Indijos pavyzdys

Savo knygos išvadose K. Andrijauskas pabrėžia, kad būtent Kinija šiuo metu yra arčiausiai Eurazijos strateginės integracijos projekto įgyvendinimo. Tai reikštų, kad amerikiečių geopolitikų išsakyti „nuogąstavimai dėl grėsmingo varžovo JAV globaliai padėčiai atsiradimo didžiausiame planetos sausumos ruože šiandien atrodo kaip niekad pagrįstai“.

Tokioje situacijoje, nuolatinėms Jungtinių Tautų (JT) Saugumo Tarybos narėms Kinijai ir Rusijai vis dar dažnai veikiant išvien svarbiausiais tarptautinės politikos klausimais, didesnį svorį Vakarų akyse gali įgauti trečioji Eurazijos „strateginio trikampio“ valstybė – Indija.

Tiesa, Delio hegemonines ambicijas sėkmingai riboja – geriau negu Japonija bando atsverti Kiniją, o Ukraina Rusiją – kaimyninis Pakistanas, galėdamas kliautis branduoliniu ginklu. Tačiau K. Andrijauskas savo knygoje pabrėžia, kad Indija, lyginant su Pakistanu, „sėkmingiau įgyvendino savo modernaus valstybingumo viziją“, kas yra dar įspūdingiau, turint galvoje, kad „ji palyginti taikiai ir demokratiškai jungia kone pačią įvairiausią etniniu, kalbiniu bei religiniu požiūriais planetos visuomenę“.

Pasak politologo, Indijos gebėjimas socialinio ir ekonominio atsilikimo akivaizdoje palaikyti gyvybingą demokratinę politiką yra „paradoksalus atvejis“. Tuo pačiu jis pabrėžė, kad kylanti Indijos vidurinioji klasė jau yra radikalesnė ir „nori pokyčių čia ir dabar“, kuriant stiprią, Kinijai prilygsiančią Indiją.

Šiems interesams atstovauja dabartinė valdančioji Indijos liaudies partija (BJP), kuri iš vienos pusės užima liberalųjį ekonominį sparną, žadėdama atsisakyti Indijos socialistinių eksperimentų palikimo ir skatinti augimą, tačiau kartu vienija hinduistų nacionalistus, priešiškai nusiteikusius musulmonų atžvilgiu.

„Ilgalaikė jų valstybės sėkmė priklauso nuo to, kad sinkretinė civilizacinė tapatybė neužleistų vietos siauriau formuluojamai hinduistinei“, – monografijoje rašo K. Andrijauskas, pabrėždamas, kad Indijos „vienybės įvairovėje“ principas iki šiol buvo rimtas šios šalies pranašumas. Su tuo jis sieja ir XXI amžiaus pradžioje prasidėjusį politinį Indijos ir JAV suartėjimą.

„Iš tų trijų valstybių, jei pasižiūrėtume politines institucijas, Indija yra labiausiai panaši į tą, iš kurios mums reikėtų ir vertėtų mokytis XXI ir XXII amžiuje, – politologas sakė Alfa.lt – Kinija ir Rusija mūsų ko nors politiškai išmokyti nelabai gali, išskyrus skirtingų autoritarizmo atmainų ir atspalvių.

Bet jau daug kas yra išbandyta. Ką mes laikome naujomis apraiškomis Rusijoje, daugeliu atvejų nelabai nauja. Nauja yra nebent tai, kad Rusijos valdančiajame elite dabar nėra tikrų patriotų. Per šiuos 15 metų jie išeikvojo savo auksinę progą. Pabėgo ta auksinius kiaušinius dėjusi žąsis – ir daugiau nebegrįš.“

Komentarai (4)