Archeologai, atliekantys kasinėjimus senovinės vikingų gyvenvietės vietoje Danijos pietuose, manė, kad susidūrė su tipiniu viduramžių kaimeliu. Bet viską pakeitė vienas tualetas, rašo „Ars Technica“.

Danijos Pietryčių muziejaus archeologė Anna Beck manė, kad kasinėja į žemę įkastų vikingų dirbtuvių zoną, bet po kurio lauko paaiškėjo, kad ji iki alkūnių murkdosi... na, supratote. Ji rado viduramžių laikų išmatų sluoksnį.

Radioaktyviosios anglies izotopų matavimai rodo, kad ši išvietė yra daugiau nei 1000 metų senumo, tad tai veikiausiai yra pati seniausia tupykla Danijoje.

Atlikus kasinėjamos duobės turinio cheminę analizę A. Beck galėjo patvirtinti, kad ji iš tiesų dirba duobėje, pilnoje išmatų. Faktą, kad išmatos yra žmonių, mokslininkai patvirtino nustatę, kad išmatose esama daug žiedadulkių.

„Nežinau, ar vikingai valgydavo medų, ar žiedadulkės gautos iš midaus, tačiau interpretuojama, kad žiedadulkės yra iš medaus, kuris gyvuliams šerti nebuvo naudojamas“, – sakė A. Beck.

Tad, jeigu vikingai savo gyvūnų medumi nešėrė ir midumi negirdė, vadinasi, archeologai rado ne gyvulių tvartą, o žmonių išvietę.

Toliau tyrinėjant tualeto teritoriją abipus duobės pavyko rasti medinius pamatus – A. Beck sako, kad tai galėjo būti lauko tualetą primenančios konstrukcijos dalis.

Tokią interpretaciją patvirtina faktas, kad kituose šios duobės sluoksniuose būta nedaug iš per orą patekusių žiedadulkių, o tai yra ženklas, kad duobė buvo dengiama sienomis.

Tualetai yra vikingų miestams būdingi statiniai, kuriuose archeologai neretai randa tikrai įdomių radinių. Tačiau kaimuose žmonės savo gamtinius reikalus dažniausiai atlikdavo tvartuose, kartu su gyvuliais.

Bet koks mėšlas būdavo naudingas kaip trąšos laukams, nepriklausomai nuo to, ar jis gautas iš karvių, ar iš žmonių, todėl Nordsjælland muziejaus direktorius Kjartanas Langstedas A. Beck atradimą vertina ganėtinai skeptiškai. Jis tikina, kad Danijos kaimuose išviečių niekas nestatė iki pat XVIII a.

Tuo tarpu A. Beck įsitikinusi, kad tualetas galėtų būti didesnių kultūrinių permainų palydovas.

„Iš viso pasaulio kultūrų žinome, kad tai, kaip elgiamasi su išmatomis, priklauso nuo sudėtingų kultūrinių bei socialinių taisyklių ir tabu. Iš tualetinės kultūros galima daug ką sužinoti apie tam tikros bendruomenės normas ir taisykles.

Pavyzdžiui, žinome, kad gyvūnai, kurie anksčiau tūkstančius metų gyvendavo po vienu stogu su žmonėmis, maždaug tuo metu buvo išguiti iš žmonių namų. Atstumas tarp žmonių ir gyvulių padidėjo ne tik fiziškai, bet ir kultūriškai. Ir toks idealas nelabai dera su vaizdu žmogaus, kuris pritupia arklidėse išsituštinti ten, kur tuštinasi gyvuliai“, – leidiniui „Science Nordic“ sakė archeologė.

Vikingams tualetai buvo gana svarbūs, kad apie juos būtų užsimenama ir literatūroje. Viduramžių tyrinėtoja Sarah Künzler, dirbanti Dublino (Airija) Trejybės koledže, pažymi, kad senovės skandinavai turėjo kelis skirtingus žodžius išvietėms pavadinti: garðhús (kiemo namas), náð-/náða-hús (poilsio namas), annat hús (kitas namas) ir keletą kitų. S.Künzler teigimu, tokia pavadinimų įvairovė „patvirtina suvokimą, kad tuštinimosi reikmėms būdavo statomas atskiras pastatas“.

Visgi archeologai yra linkę istoriją vertinti pagal tiesą, iškasamą iš žemės, pagal materialius įrodymus. Tad tol, kol senovės vikingų kaimuose nebus atkasta daugiau panašių išmatų duobių, negalima užtikrintai teigti, kad A. Beck kapstėsi seniausioje Danijos išvietėje.

Komentarai ()