Taigi realybė ta, kad po parinio budėjimo užuot išėjęs į namus rezidentas lieka ir toliau dirba. Nepaisant to, kad galbūt parą visai nemiegojęs. Nepaisant to, kad darbo grafike yra laisvadienis ir jo skyriuje neturi būti. Ir neduok Dieve, padės kur savo antspaudą ar parašą.

Visi primokinti – tavęs oficialiai nėra, tad ir tavo parašų negali būt. Bet tu esi, dirbi, rūpiniesi pacientais. Jeigu koks rezidentas ir sugalvoja išeiti į namus, greitai tampa nemėgstamu skyriuje. Greitai vietoj 4-5 pacientų jis jau turi 7-8.

Greit vietoj normalių atsakymų į klausimus toks rezidentas išgirsta „pasiskaityk“ arba „daryk kaip išmanai“.

Atpildo fenomenas

Deja, atpildo fenomenas Kauno klinikose egzistuoja. Jei kažkuo neįtiksi vietiniams vadovams, net jei prieštarausi jų nuomonei, greit sulauksi atpildo. Pacientų tau guldys daugiau, seminaruose reikės pristatyti daugiau temų, o pagalbos tikriausiai sulauksi mažiau. Iš dalies dėl to ir šį laišką rašau jau baigęs rezidentūros studijas. Dėl viso pikto. Kad atpildo nesulaukčiau.

Tęskime toliau. Taigi požiūris į rezidentą toli gražu ne kolegialus, darbo sąlygos ir tvarka „iš bėdos“. Dirbdamas rezidentu pradedi pastebėti vis daugiau ir daugiau dalykų, kurių neturėtų būti. Kalbant apie gydytojus, supranti, kad nėra jokios specialistų atrankos.

Kaip ir studijų metais dėstydavo nuo nuostabių akademikų iki studentais greičiau atsikratyti norinčių gydytojų, taip ir čia supranti, kad klinikose dirba nuo puikių savo srities specialistų iki visiškai erdvėje nesigaudančių dundukų.

Kartais būna, kad palatos gydytojai visai nieko nežino apie savo pacientus, kartais žino, bet vis tiek nesigaudo situacijoje ir gydymo taktiką buria iš kavos tirščių.

Nuostabu dirbti su profesionalais ir tikra kančia dirbti su prastai darbą išmanančiais gydytojais. Stebina, kad klinikose dirba ir tokie, ir tokie. Jokios atrankos, jokios filtracijos.

Neišrašo receptų

Įgijęs daugiau žinių pradedi pastebėti, kad yra gydytojų, nesigaudančių ne tik medicinoje, bet ir teisėje. Konkrečiai kalbu apie SAM ministro įsakymus. Žinių trūkumas ypač pasireiškia išrašant kompensuojamus vaistus ar medicinines pagalbos priemones. Šioje vietoje išryškėja praraja tarp specialistų ir šeimos gydytojų.

Yra tokių vaistų, kuriuos gali išrašyti tik specialistai. Yra tokių, kurių pirmąjį receptą turi išrašyti specialistas tam, kad šeimos gydytojas galėtų rašyti toliau.

Deja, nemaža dalis specialistų to nesuvokia. Labai dažnai pasitaiko situacijų, kada specialistas iš skyriaus išleidžiamam pacientui neišrašo jokių vaistų, motyvuodamas tuo, kad vaistus rašys šeimos gydytojas.

Ateina pacientas pas šeimos gydytoją ir sužino, kad jam vaistų irgi neišrašys, nes neišrašė specialistas. Ir ką dabar galvot pacientui? Kad specialistas kvailas, nes nežinojo vaistų rašymo taisyklių? Ar kad šeimistas čia išsidirbinėja ir specialiai nerašo?

Problema čia net ne nežinojime, o nenorėjime žinoti. Taip, nenorėjime žinoti. Klinikose tikrai buvę atvejų, kada koks šeimos medicinos rezidentas bando receptų rašymo niuansus paaiškinti kokiam nors klinikų specialistui, o šis užuot paklausęs ir pasidomėjęs, dar iškoneveikia rezidentą šeimistą, kad jis nieko neišmano, ir toliau dar savo.

Beje, šeimos medicinos rezidentūroje bendra įstatyminė bazė gana stipriai akcentuojama, o specialistų rezidentūrose – ne. Taip ir išeina, kad specialistai už savo specialybės ribų neišmano įstatymų.

Neracionalios išlaidos

Tačiau kompensuojami receptai yra tik ledkalnio viršūnė. Greitai pradedi pastebėti ir kitas įstatymų, įsakymų ir apskritai ekonominių tiesų nepaisymo apraiškas.

Ypač greit pastebi neracionalias skyrių, klinikų išlaidas. Jau nebestebina reumatologijos skyriuje dėl artrozės gulinti močiutė, kuriai atliekama pilvo organų echoskopija ir plaučių rentgeno nuotrauka. Kam šie tyrimai skirti? Nežinau. Tiesiog.

Kas išmano, tas turėjo suprasti, kad apskritai močiutė dėl artrozės skyriuje neturėtų gulėti. Bet guli. Ir tokių daug. Ne tik šiame, bet ir kituose skyriuose gali rasti pacientų, gulinčių be reikalo, kuriem atliekami nereikalingi tyrimai. Kodėl? Neaišku.

Gal dėl gydyto neišmanymo. O gal pacientas gražiai paprašė tyrimo. O gal gydytojai pacientas davė kokį penkiasdešimt ar šimtą eurų į kišenę.

Taip, pasitaiko ir tokių atvejų. Ar dažnai? Nelabai. Ar visi ima? Tikrai ne. Supaprastinta tendencija: kuo jaunesnis gydytojas, tuo mažiau šansų, kad paims. Rezidentai praktiškai išvis neima. Ne tik kad neima, bet ir susinervina, kai pasiūlo. Tai va, įdomumo dėlei, jei norite sunervinti rezidentą – pasiūlykite jam kyšį. Ne tik sunervinsite, bet ir tapsite nemėgstamiausiu jo pacientu.

Dar labiau nervina, kai kyšį paima palatos gydytojas. Dėl dviejų dalykų. Pirmą – pasikeičia gydytojo požiūris į pacientą ir atsiranda visokių papildomų nereikalingų tyrimų, dėl kurių reikia derintis rezidentui ir taip užkraunama daugiau darbo, kuriame rezidentas dažniausiai nemato prasmės.

Antra priežastis kiek kuriozinė. Realybėje daugiausia darbo su pacientu tiek tiesiogiai bendraujant, tiek netiesiogiai per tyrimų užsakymus, interpretacijas, konsultantų kvietimus ir apskritai dokumentaciją nudirba gydytojai rezidentai, o kyšiukus pasiima palatos gydytojai, kurie pacientus pamato kokius du kartus per visą gulėjimo laiką, o kartais išvis apie pacientą nieko nežino. Truputį nesąžininga, bet tiek to. Pasikartosiu, rezidentai kyšių nemėgsta, o ir daktarai toli gražu tikrai ne visi ima.

Pinigų švaistymas

Grįžkim prie pinigų švaistymo. Kuo tai susiję su specialistų įstatyminės bazės neišmanymu? Ogi tuo, kad už suteiktas paslaugas atsako ne atskiri skyriai, o Kauno klinikos. Kai kurių skyrių gydytojai tuo ir vadovaujasi: guldyti galime bet ką ir tyrimus skirti bet kokius, nes vis tiek už viską mokės ne skyrius, o klinikos.

Pačios klinikos irgi toli gražu skaidrumu nežiba. Kiek teko girdėti iš viešųjų pirkimų, klinikos nemažai pinigų išleidžia pirkdamos oro gaiviklius gydytoju kabinetams. Įdomu tai, kad per visus n su trupučiu metų, kiek praleidau klinikose, nemačiau nė vieno oro gaiviklio.

Daugybė pinigų išleidžiama pirkti tušinukams ir pieštukams, nors kiekviename skyriuje yra jų nuolatinis trūkumas ir praktiškai reikia nešiotis savo. Dar įdomu, kad klinikose dirba tokie specialistai kaip liftininkai, kurių paskirtis – atidaryti/uždaryti liftą ir paspausti reikiamo aukšto mygtuką. Mano manymu, žmonės ir patys moka mygtukus spausti, o senus, keliasdešimties metų senumo, liftus galima pakeisti naujais.

Kartais dėl pinigų švaistymo kalti atskiri skyriai. Tarkim skyriuje nuolat akcentuojama, kad yra popieriaus trūkumas, netgi prašoma atsinešti iš namų savo, tačiau gydymo išrašai ar kiti dokumentai spausdinami penkiomis kopijomis – daugiau negu realiai reikia. Lyg ir smulkmena, bet smulkmena po smulkmenos ir jau milijonai eurų į šalį.

Keisti dalykai pastebimi ir platesniais mastais. Vidaus ligų rezidentai trečius studijų metus privalo praleisti Kauno klinikose. Per šiuos metus mokinami atlikinėti pilvo organų, skydliaukės, širdies ultragarsinius tyrimus.

Pagal LR sveikatos apsaugos ministro patvirtintą vidaus ligų gydytojo normą ir kompetenciją, minėtus tyrimus gydytojas gali atlikti tik turėdamas įvadinio kurso baigimo pažymėjimą. Įdomu yra tai, kad Kauno klinikos šio pažymėjimo neišduoda.

Kiek žinau dėl to, kad studijų programoje yra nustatytas nepakankamas kiekis valandų, skirtų tyrimams išmokti. Taip išeina, kad rezidentai visus metus mokosi dalykų, kurių praktikoje vis tiek negalės panaudoti (bent jau oficialiai).

Antras klausimas, ar logiška, kad SAM kiekvienais metais finansuoja studijas, kurių niekur nepanaudosi. Čia tas pats, kas eurus į balą išmest.

Žinoma, vidaus ligų gydytojui yra visada gerai, kai gali pasidaryti ir interpretuoti kažkokį tyrimą pats, bet jei reikės oficialaus įrašo ligos istorijoje ar šio tyrimo rezultatai turės įtakos gydymo taktikai, tai gydytojas vis tiek privalės kreiptis į radiologą ar echoskopuotoją, kad atliktų šį tyrimą.

Beje, teko girdėti, kad VU šį pažymėjimą išduoda. Jei tai tiesa, tai logikos tikrai trūksta.

Elektroninės sistemos spragos

Žinoma, tikriausiai didžiausiu pinigų iššvaistymu galime laikyti naujosios Kauno Klinikų elektroninės sistemos sukūrimą ir įdiegimą.

Tikriausiai tokios tragiškos elektroninės sistemos dar neteko matyti. Padirbus bent porą dienų greitai susidaro įspūdis, kad sistemą kūrę IT specialistai neturėjo jokio suvokimo apie klinikinį darbą.

Nejaugi jie nebendravo su gydytojais, statistikais ir kitais klinikinio darbo atstovais? Na, oficialiai darbo grupė tam suformuota ir buvo, bet kiek teko girdėti iš šios grupės atstovų, jokių susitikimų su programuotojais taip ir neįvyko.

Ir tai jaučiasi, o kaip jaučiasi dirbant su elektronine sistema. Kasdieniame darbe reikalingų funkcijų trūksta? Trūksta. Funkcijų, kurias reikia atlikti, nors jos tau visai nereikalingos yra? Yra.

Ar statistinė informacija, kurią gali suvesti gydytojai, klinikų statistus pasiekia? Nepasiekia. Ar sistema stringa? Stringa. Pamenat, rašiau, kad kai kurie kompiuteriai klinikose yra kone dešimties metų senumo ir naudoja Windows Xp.

Tai tokiuose kompiuteriuose apie sklandžiai veikiančią elektroninę sistemą išvis gali pamiršti. Tikrai nejuokauju sakydamas, kad kompiuteris „pakimba“ parašius keletą žodžių, ar kokiame nors langelyje pažymėjus varnelę.

Beje, skyriuose būna net atskirų elektroninės sistemos gedimų žurnalų. Teko vartyti. Gedimų prirašyta lapas po lapo.

Kažkada teko matyti Laisvės TV laidą Pinigų karta, kurioje buvo teigiama, kad registrų centrui deklaruojama, kad e. sistema veikia 98-100 proc. atvejų. Tikriausiai tų prirašytų sistemos gedimų žurnalų niekas taip ir nepavarto. Gaila.

Pacientai visagaliai

Darbo aplinka klinikose viena iš prasčiausių (jei ne pati prasčiausia), kokių teko matyti: prastos darbo vietos, kolektyvas, vidinė tvarka, abejotinas skaidrumas ir t.t. Na, gal bent gelbėja tiesioginis darbas su pacientais?

Deja, ir čia egzistuoja problemų virtinė. Iš esmės, gydytojas yra tarpininkas tarp pacientų lūkesčių ir SAM bei klinikų nustatytos tvarkos. Dažnu atveju šios dvi pusės nesutampa.

Supaprastintu variantu galima pasakyti taip: pacientas kažko nori, tačiau pagal tvarką to gauti neturėtų. Sprendimą turi priimti gydytojas. Jei patenkina paciento norą – gauna pylos iš vadovybės. Jei daro pagal nustatytą tvarką ir taip nepatenkina paciento norų – gauna pylos iš pacientų.

O dabar šiek tiek plačiau apie kiekvieną pusę. Pacientai Kauno klinikose yra beveik visagaliai. Linkę reikalauti (ne prašyti, o reikalauti) nereikalingų tyrimų, nereikalingų paguldymų, gydymų, priėmimų nedarbo laiku ir be eilės. Ir gydytojai paklūsta.

Guldo ligonius su ambulatorinėmis ligomis, paskiria daugybę tyrimų. Ambulatorinėje grandyje nors turėtų priimti dvidešimt pacientų per dieną, priima trisdešimt... keturiasdešimt... penkiasdešimt...

Tiems, kurie nemato čia bėdos, paaiškinsiu. Kai gydytojui poliklinikoje tu šiandien jau esi keturiasdešimtas pacientas, tai jam jau „vienodai šviečia“ kokios tavo problemos ir ko tu iš jo nori.

Jis jau išklausė trisdešimt devynias problemas, trisdešimt devynis kartus jau užpildė visą krūvą popierizmo (net ir įdiegus elektroninę sistemą, popierinius dokumentus vis tiek reikia pildyt), nuo ryto nevalgęs ir apskritai pavargęs.

Nebūtinai dėl sunkios šiandienos, dėl paskutinių sunkių dvidešimties metų. Tai kai ateina keliasdešimtas neregistruotas pacientas ir, pasakysiu tiesiai šviesiai – įžūliai reikalauja, kad priimtų (nesant skubios pagalbos), tai priimi su šypsena, o mintyse pasiunti toki žmogų toli toli ir galvoji, kaip greičiau juo atsikratyti.

Panaši situacija ir skyriuose. Pacientai reikalauja stacionarinio gydymo, reikalauja papildomų tyrimų ir konsultacijų. Neretai pacientai ar jų giminaičiai patys agresyviai kvescionuoja tavo sprendimus ir reikalauja keisti gydymą, mat tavo paskirtas gydymas blogas ir pacientą žudo.

Priekaištauja, kad maistas neskanus, kad lova nepatogi, kad palata per maža, kad paguldė į trivietę o ne į vienvietę V.I.P. palatą.

Nepaisant to, kad gydytojai dažniausiai su tokiais dalykais neturi nieko bendro. Jei kas galvoja, kad pacientas kaip ir klientas, visada teisus, leiskit, pataisysiu.

Tokiais atvejais pacientas neretai iššvaisto savo laiką, skyrius švaisto ligoninės resursus (pvz., padarius nereikalingą tyrimą vienam pacientui, gali tekti palaukti ar atsisakyti tyrimo kitam pacientui), o rezultato dažniausiai jokio. Kodėl gydytojai taip lengvai pasiduoda pacientų reikalavimams?

Yra keletas priežasčių. Pirma, pacientas yra linkę gydytojams grasinti visokiais skundais skyrių vedėjams, klinikų vadovybei, kartais net ir sveikatos apsaugos ministerijai. Kartais pagrūmoja parašysią straipsnių visokiuose žinių portaluose. Kartais ir dėl jau minėtų euriukų į kišenę. Dar viena priežastis – vis dar egzistuojantis socialistinis lenktyniavimas.

Kauno klinikos finansavimą iš SAM gauna pagal atliktų procedūrų kiekį, stacionaro lovadienius su tam tikromis diagnozėmis, poliklinikoje prirašytų pacientų kiekį.

Gaunasi paradoksas, kai egzistuoja nuolatiniai skundai dėl didelių pacientų srautų, didelio darbo krūvio, kad žmonės eina pas gydytojus neregistruoti be eilių, turi nepagrįstų reikalavimų, bet realybėje dėl to niekas nieko nedaro, nes daugiau pacientų – daugiau pinigų iš SAM. Tokia Kauno Klinikų politika.

Pridėkime šį vadovybės situacijos ignoravimą, prie pacientų grasinimų skundais ir straipsniais ir turime situacija, kurioje gydytojas neturi kito pasirinkimo, kaip tenkinti pacientų užgaidas, o jei dėl to sulaukia priekaištų iš skyriaus vadovybės – tyliai palinksi ir toliau taip dirba.

Klinikų vadovybė (tiek visos ligoninės, tiek atskirų klinikų ar skyrių) dažniausiai dirba administracinį darbą ir klinikinės realybės arba nemato, arba neįsivaizduoja, arba ignoruoja. Nepaisant to, kad skyrių ar klinikų vedėjais dirba tie patys buvę gydytojai, dabar jau profesoriai. Žmonių jie nemato, tik skaičiukus ant popieriaus. Neretai dėl to kyla konfliktinių situacijų.

Pavyzdys: pagal LR įstatymus vairuotojo teisės sergančiam epilepsija išduodamos tik tokiu atveju, jei sergantysis neturėjo epilepsijos priepuolių pastaruosius penkerius metus. Vienintelis būdas tai nustatyti – paklausti paciento.

Tačiau kas draudžia kas antrą dieną priepuolius patiriančiam ir vairuotojo pažymėjimą gauti norinčiam asmeniui pasakyti, kad jokių priepuolių jis neturėjo paskutinius penkerius metus?

Čia padėti gali metų metus pacientus gydančių ir juos pažįstančių neurologų žodis – įtarę, kad teisių norintis epileptikas gali meluoti apie savo būklę, neurologas gali paskirti papildomų tyrimų (atlikti elektroencefalogramą).

Tačiau klinikos vadovybė, matydama tik skaičiukus ant popieriaus ir norėdama didesnio skaičiaus pacientų, ragina papildomų tyrimų neskirti ir aklai pasitikėti pacientų žodžiais.

Nenorėdami sulaukti jau ankščiau minėto atpildo (pradedant papeikimais ir didesniais darbo krūviais ir baigiant atleidimo iš darbo grėsme), gydytojai išduoda medicinines pažymas, leidžiančias vairuoti. O jei toks asmuo dėl epilepsijos priepuolio padarys eismo įvykį ir tarkim automobiliu perėjoje nutrenks žmogų? Kas šiuo atveju bus kaltas? Manau atsakymą puikiai žinome.

Gydytojai tokia tvarka nepatenkinti, bet neklausyti nurodymų kaip ir negali. Ir čia tik vienas pavyzdys. Tokių rasti galime kone kiekviename skyriuje.

Kodėl gydytojai tampa ligoniai

Pačioje laiško pradžioje minėjau, kad ir gydytojai tampa ligoniais. Sudėkim viską. Darbo sąlygos bjaurios. Kolektyvas nelabai geras. Vidaus tvarka – kažkoks nesusipratimas. Visur sklando korupcijos ir pinigų eikvojimo ataskonis. Gydytojas visąlaik esti kaip tarp kūjo ir priekalo, t.y. tarp visko reikalaujančių pacientų ir klinikų vadovybės.

Dar pridėkime didelius krūvius ir juokingą klinikų atlyginimą (iki 500 eurų „ant popieriaus“) ir, manau, nieko neturėtų nustebinti, kad ši įstaiga gadina darbuotojų sveikatą. Tiek psichoemocinę, tiek somatinę.

Tikrai pažįstu ne vieną ir ne du bendraamžius jaunus gydytojus, kuriems tenka vartoti raminamuosius, gydytis depresiją, gydytis virškinamojo trakto ligas (dažniausiai opaligę ar dirgliosios žarnos sindromą).

Teko netgi girdėti tokį atvejį, kada naktį budinčiam rezidentui atsivėrė skrandžio opa ir pagalbiniam personalui užuot padedant pacientams teko gelbėti kraujuojantį gydytoją. Ką jau kalbėti apie tuos, kurie jau rimtai nebežiūri į pacientą, žmogiškai bendrauti nebemoka (realių bendravimo studijų nėra) ir viską žiūri per ciniko akinius.

Atlyginimai

Beje, kalbant apie atlyginimus Kauno klinikose, teko girdėti tokį gandą, kurio negaliu nei paneigti, nei patvirtinti. Kalbama, kad vieno susirinkimo su klinikų vadovais metu paklausus, kodėl tokie maži atlyginimai ir jie praktiškai nekyla, vadovų atsakymas buvo daugiau nei įdomus: Kauno klinikos yra prestižinė gydymo įstaiga, tad jei norite daugiau pinigų – susirinkite.

Interpretaciją čia palieku atvirą. Kaip sakiau, nei patvirtinti, nei paneigti šito negaliu, bet visiškai nestebintų, jei tai būtų tiesa. Šioje vietoje dar leisiu sau priminti laiško pradžią ir pastebėti, kad minėtas požiūris į studentą kaip į dirbti trukdantį įnamį, šiuo momentu nuostabos taip pat jau nebekelia.

Ką gi, prirašiau daug. Visa tai toli gražu ne viskas, tačiau manau, kad pakankamai daug, jog būtų galima susidaryti nuomonę apie Kauno klinikas.

Pasikartosiu – ne viską, ką aprašiau, galima šimtaprocentinai pritaikyti visiems pacientams, gydytojams, sesutėms, skyriams ir personalui. Klinikose tikrai dirba puikių, savo srities profesionalų, norinčių padėti tiek pacientams, tiek rezidentams ir studentams.

Ir rezidentų yra visokių – šaltesnių nervų šią situaciją išgyvena lengviau, silpnesnių ir labilesnių – sunkiau. Taip pat yra ir gerų, supratingų ir bendradarbiaujančių pacientų. Visgi daugumai galima pritaikyti visas negerybes, išvardintas šiame laiške. Todėl ir galutinis įspūdis apie Kauno klinikas, jau palikus šią įstaigą, yra neigiamas.

Todėl visiems pacientams, kuriems nebūtinos trečio lygio specialistų (ir tyrimų) paslaugos, siūlau Kauno klinikas aplenkti. Visiems gydytojams specialistams, kuriems nebūtina trečio lygio darbovietė, taip pat siūlau aplenkti šią įstaigą ir darbo pasiieškoti kur kitur.

Ir galų gale linkiu visuomenei ir atsakingoms institucijoms atkreipti dėmesį į tai, kad egzistuoja tokia sistema su tokiomis bėdomis. Sistema, paverčianti jos darbuotojus cinikais, ligoniais ir, žinoma, emigrantais.

Kadangi pats esu prieš emigraciją ir nenoriu Lietuvos palikti, siūlau tvirtai atsistoti, pirštu parodyti į problemą ir sakyti „Ei, čia yra problema ir ją reikia spręsti“. Tegul šis laiškas būna pirmas žingsnelis. Tikiuosi, žingsnių ir žingsnelių bus daugiau.

DELFI pateikia Kauno klinikų situacijos komentarą:

„Kauno klinikos – trečio lygio universiteto ligoninė, rezidentūros mokymo bazė, kurioje po studijų universitete gydytojai rezidentai įgyja platų spektrą ateities darbui būtinų kompetencijų.

Gydytojai rezidentai dirba kartu su aukščiausios kvalifikacijos gydytojais specialistais, pripažintais tarptautiniu mastu, gydytojams rezidentams yra suteikiamos darbui reikalingos priemonės ir medicininė apranga.

Tai lemia, jog gydytojai rezidentai turi visas galimybes perimti geriausią įstaigoje sukauptą patirtį bei įsitraukti į gydymo procesą.

Pasitaiko atvejų, kai pakeičiamas suplanuotų darbų (pavyzdžiui seminarų) laikas, tačiau tokių pasikeitimų priežastis lemia sudėtinga paciento būklė ar užsitęsusi operacijos trukmė.

Tiek gydytojui, tiek ir kitam medicinos personalui labai svarbu gebėti dirbti komandoje ir esant būtinybei – perimti kolegos funkcijas ir užtikrinti sklandų sveikatos priežiūros procesą.

Kauno klinikose budėjimai iš tiesų būna sudėtingi, tačiau prižiūrimų pacientų skaičius ir darbo apimtys nesiskiria nuo kitų Vakarų valstybių, o lyginant su JAV – net mažesnės.

Gydytojas rezidentas budėjimo metu visuomet yra prižiūrimas budinčio gydytojo, kuris atlieka rezidento vadovo funkciją, siekiant užtikrinti pacientų saugumą ir teikiamų paslaugų kokybę.

Mūsų šalyje sveikatos paslaugų finansavimas nėra tokio lygio kaip Vakarų šalyse, todėl ne visada turime finansines galimybes realizuoti medicinos studentų ir gydytojų rezidentų lūkesčius. Deja, sveikatos priežiūros specialistų atlyginimai Lietuvoje taip pat gerokai mažesni nei Vakarų šalių atitinkamų specialistų.

Tai daug metų besitęsianti problema, kurios sprendimo tikisi tiek jau dirbantys gydytojai, tiek jaunieji gydytojai rezidentai.

Tačiau savo pacientams visuomet stengiamės užtikrinti aukščiausio lygio sveikatos priežiūros paslaugas, vaistus bei medicinos priemones, kurios yra naudojamos Vakarų šalyse“, - rašoma atsakyme.

Pasidalinkite su draugais

Aut. teisės: Vlmedicina.lt

Komentarai (3)