Ilgą laiką slėpta istorija, kaip prostatitas sužlugdė ypač svarbią SSRS kosminę misiją, o dabar kosmonautams tenka iškęsti nemalonų sveikatos tyrimą  ()

Prieš skrydį į kosmosą kosmonautams atliekama daugybė medicininių procedūrų. Viena iš jų – prostatos sekreto paėmimas, vadinamas „Vasiutino mėginiu“. Šis tyrimas įtrauktas į kosmonautų apžiūrą po gėdingo incidento kosminėje stotyje „Saliut-7“, kuri prieš tai buvo ką tik išgelbėta nuo žūties Žemės atmosferoje.

Nemalonią istoriją, į kurią pateko kosmonautas Vladimiras Vasiutinas, prisiminė lenta.ru.

„Saliut-7“ – sovietinė kosminė stotis, tuometinis SSRS kosminės inžinerijos pasididžiavimas, sukurta moksliniams eksperimentams nulinės gravitacijos sąlygomis atlikti. Ji buvo iškelta į orbitą 1982 metais, o gyvenimą baigė nekontroliuojamu kritimu į atmosferą beveik tuo pat metu, kai sužlugo Sovietų Sąjunga.

Beprasmis žygdarbis

Su „Saliut-7“ susiję daug dramatiškų įvykių, padariusių įtakos sovietinei kosmonautikai. Prabėgus trejiems metams po jos iškėlimo į orbitą, 1985 metų vasario 11-ąją, buvo prarastas ryšys su šia stotimi, kuri tuo metu buvo laikinai užkonservuota. Stotis pradėjo nekontroliuojamai žemėti, tad kilo grėsmė, kad ji pateks į Žemės atmosferą ir nukris nenuspėjamoje vietoje.

Kosmonautai Vladimiras Džanibekovas ir Viktoras Savinychas iškeliavo į „Saliut-7“, kad išsiaiškintų gedimo priežastis ir, jeigu įmanoma, atgaivintų stotį. Jiems teko spręsti neeilines problemas. Visų pirma, prisijungti prie užgesusios stoties teko rankiniu būdu. Antra, remontuoti stotį teko minusinėje temperatūroje, kadangi stotyje, kaip ir visa kita, neveikė klimato palaikymo sistema. Vis dėlto žingsnis po žingsnio kosmonautų pora įveikė visas kliūtis ir atgaivino stotį.

Dirbdami kosmose kosmonautai niekada nėra vieniši. Jų veiksmus be perstojo stebi specialistai Žemėje. Jeigu ekipažo narys darbo metu susiduria su kokia nors problema, jam bus pateikta atitinkamų rekomendacijų. Be to, kosmose būtina vykdyti nuolatinę medicininę kontrolę. Jeigu netikėtai pašlyja kosmonauto sveikata, komanda žemėje gali pakoreguoti ekipažo darbotvarkę arba net priimti sprendimą anksčiau laiko baigti misiją.

Taip jau išėjo, kad po nepriekaištingo kosminės stoties „Saliut-7“ išgelbėjimo susiklostė itin nemaloni situacija, apie kurią Sovietų Sąjungoje nebuvo viešai kalbama. Šie įvykiai rimtai paveikė visos sovietinės kosmonautikos raidą, o stočiai buvo lemiami.

Netikėtumas orbitoje

1985 metų rugsėjo 17-ąją į atgijusią stotį „Saliut-7“ buvo paleistas kosminis laivas „Sojuz T-14“. Jo ekipažą sudarė vadas V. Vasiutinas ir kosmonautai Georgijus Grečka bei Aleksandras Volkovas. Tuo metu stotyje dar buvo ją išgelbėję V. Džanibekovas ir V. Savinychas.

V. Džanibekovas ir G. Grečka turėjo grįžti į Žemę, o likę kosmonautai užsiimti stoties aptarnavimu ir mokslinių eksperimentų vykdymu. Tyrimams į kosminę stotį buvo atgabenta per toną sveriančios įrangos, tarp jos – spektrometrai Žemės atmosferos stebėjimui, biotechnologiniai įrenginiai ir medicininė įranga. Dalį numatytų eksperimentų pavyko sėkmingai atlikti, tačiau didžioji tyrinėjimų programos dalis buvo sužlugdyta. Misiją teko sutrumpinti, o dar tris suplanuotas ekspedicijas į stotį – atšaukti. Dėl visko kaltas V. Vasiutinas, kuris nuo visų nuslėpė, kad serga prostatitu.

V. Vasiutinas 1952 m. gimė Charkove, baigė aukštąją karinę Charkovo aviacijos mokyklą ir 1973 m. gavo lakūno inžinieriaus diplomą. Tarnavo lakūnu instruktoriumi, 1976-aisiais buvo įtrauktas į kosmonautų sąrašą kosmonauto praktikanto statusu, o po trejų metų tapo kosmonautu bandytoju.

Su sveikatos problemomis V. Vasiutinas susidūrė dar likus ketveriems metams iki skrydžio. Urologiniai susirgimai gali padėti tašką kosmonauto karjeroje, tad jis nusprendė nesikreipti į gydytojus, bet užsiimti savigyda. Ir tai jam sekėsi iš tiesų neblogai, nes per planinius medicininius patikrinimus prostatito aptikti nepavyko. Tačiau treniruočių metu liga ir vėl paaštrėjo. Kentėdamas skausmus, slopindamas simptomus vaistais, V. Vasiutinas iškentėjo iki starto. Taip kosmonautas atsidūrė kosminėje stotyje „Saliut-7“ kaip uždelsto veikimo bomba. Tokios būklės jis turėjo vadovauti kosmonautų komandai šešis mėnesius.

Pasak jo kolegos V.Savinycho, bet kokia ekipažo sveikatos problema sukelia paniką Žemėje. Be to, kosmonautai beveik nemokomi teikti pirmąją pagalbą. Padėti ligoniui tokiomis sąlygomis – sudėtinga užduotis, tad daug paprasčiau potencialius ligonius išaiškinti ir palikti Žemėje dar pasirengimo skrydžiui metu.

Kosminėje stotyje V. Vasiutinas ištvėrė du mėnesius, o tada skausmai tapo nepakeliami. 1985 m. spalio 28-ąją apie kosmonauto būklę teko pranešti skrydžio vadovo pavaduotojui medicinos klausimams. Supratęs, kad nuvylė ekipažą, ekspedicijos vadas puolė į isteriką, ėmė trukdyti kitiems kosmonautams. V.Vasiutinas pradėtas „maitinti“ antibiotikais ir psichotropiniais preparatais. Dėl blogėjančios būklės teko atidėti daug svarbių suplanuotų darbų. V.Vasiutinui netgi pasiūlyta išmėginti ekstrasenso pagalbą nuotoliniu būdu, tačiau jis atsisakė.

Ilgainiui V. Vasiutinas nurimo, bet tapo našta kitiems ekipažo nariams, kurie tęsė darbus, nepaisydami jo būklės. Skausmas palaipsniui ėmė rimti, nors ligoniui dar laikėsi temperatūra. Lapkričio 15-ąją medikai padarė išvadą, kad kosmonautas pasveiko, tačiau jau po poros dienų dėl atsinaujinusių simptomų buvo priimtas sprendimas skubiai baigti misiją ir užkonservuoti stotį. Brangią įrangą teko palikti komplekse.

Nukrito Pietų Amerikoje

V. Vasiutinui viskas baigėsi gerai, tik tiek, kad jis buvo išmestas iš kosmonautų grupės. Nepaisant to, už skrydį į kosmosą jam buvo suteiktas Sovietų Sąjungos didvyrio vardas. Paradoksalu, bet disciplinines nuobaudas už kolegos nusižengimą norėta skirti ir V.Savinychui bei A.Volkovui, tačiau persigalvota. Kosmoso programos valdininkai nusprendė neviešinti gėdingos istorijos ir negadinti sėkmingos kosmoso valstybės įvaizdžio.

Dėl V. Vasiutino ligos nebuvo atlikti suplanuoti svarbūs kariniai eksperimentai, dėl kurių prie stoties buvo prijungtas 19 tonų modulis „Kosmos-1686“; neįvyko keli išėjimai į atvirą kosmosą – per du iš jų buvo rengiamasi sumontuoti papildomas saulės baterijas, kurios buvo būtinos, norint pratęsti stoties darbą. Išankstinis nusileidimas nutraukė kosmonauto V. Savinycho skrydį, kuris turėjo trukti 282 paras, būti rekordinis ir praturtinti kosmoso mediciną naujais duomenimis apie ilgalaikius skrydžius. Išankstinė kosminio laisvo „Sojuz T-14“ misijos, turėjusios trukti pusę metų, pabaiga taip pat reiškė didelius finansinius nuostolius (maždaug 10 mln. rublių).

Pačios kosminės stoties laukė liūdnas likimas. Kosminė „Saliut-7“ programa beveik buvo nutraukta. Į stotį 1986 metais nuvyko tik vienas ekipažas, o po to ji vėl buvo apleista. Po kelių manevrų orbitoje baigėsi jos degalai. 1990 metais kosminis kompleksas ėmė nekontroliuojamai žemėti, o 1991 metais įėjo į Žemės atmosferą. Nesudegusios stoties nuolaužos pabiro Pietų Amerikoje, bet laimė, nepadarė jokios žalos ir nieko neužmušė. Štai taip prostatitas tapo gėdingo „Saliut-7“ likimo kaltininku.

Nuo to laiko visiems be išimties SSRS, o po to ir Rusijos kosmonautams prieš skrydį į kosmosą gydytojai ima prostatos sekreto mėginį, kad būtų apsidrausta nuo panašių istorijų. Kosmonautai vyrai ir taip nemėgdavo medicininių tyrimų, o dabar yra priversti kentėti psichologiškai sudėtingą procedūrą, kurios metu per analinę angą atliekamas prostatos masažas, kad per šlaplę išsiskirtų sekreto. Na, bet visa tai daroma tam, kad kosmonautas ir jo draugai būtų saugūs.

Aut. teisės: 15min.lt

(26)
(2)
(24)

Komentarai ()