Garsus istorikas skelbia, kad Adolfas Hitleris prie nacių prisijungė po to, kai jį atstūmė kita radikalios dešinės politinė partija. Aberdyno universiteto istorijos profesorius Thomas Weberis aptiko prieš tai niekur neskelbtą dokumentą, kuriame teigiama, kad 1919 metais ką tik susiformavusi Vokietijos socialistų partija atstūmė Adolfą Hitlerį, pareikšdama, kad jo narystė partijoje nepageidaujama, kaip ir jo straipsniai šios politinės jėgos laikraštyje.

Th. Weberio teigimu, istorija galėjo pakrypti visai kitu keliu, jeigu minėtoji partija būtų sutikusi priimti A. Hitlerį. Taip pat radikaliajai dešinei priklausiusi Vokietijos socialistų politinė jėga tuo metu buvo didesnė ir sėkmingesnė nei nacių partija. Galbūt A. Hitleris būtų ėmęsis ne tokio svarbaus vaidmens ir „į valdžią galiausiai taip ir neatėjęs“, pridūrė Th. Weberis.

„Tada jis dar nedemonstravo jokių lyderio savybių ir noriai vykdė kitų nurodymus, o ne davė juos pats“, – teigia istorikas.

Galiausiai A. Hitleris atsidūrė nacių partijoje, o 1921 metais tapo jos lyderiu. Po metų Vokietijos socialistų partija iširo.

„Tai istorija, kurios niekas dar nebuvo pasakojęs. Ji paaiškina, kodėl ateinančius kelerius metus jis taip keistai elgėsi Vokietijos socialistų partijos atžvilgiu“, – akcentuoja istorikas.

XX amžiaus 3-ojo dešimtmečio pradžioje kone visi įtakingiausi nacių partijos nariai pasisakė už susijungimą su Vokietijos socialistų partija.

„Jeigu Vokietijos socialistai tuo metų būtų perėmę nacius, galiausiai jie būtų išnykę, ir istorija būtų pasisukusi kitu keliu. Pagaliau aiškėja priežastys, kodėl A. Hitleris tuo metu elgėsi taip, o ne kitaip“, – teigia istorijos specialistas.

Dokumentas paimtas iš Hanso Georgo Grassingerio liudijimų. Šis asmuo buvo Vokietijos socialistų partijos steigiamojo komiteto pirmininkas. Th. Weberis dokumentą aptiko Miuncheno šiuolaikinės istorijos institute.

„Jeigu galima taip sakyti, jis tiesiog buvo pražiūrėtas. Bėda ta, kad ten visko labai daug“, – paaiškina Th. Weberis.

Štai kas teigiama dokumente: „1919 metų rudenį, rugsėjo mėnesį, A. Hitleris atėjo į leidyklą susitikti su Grassingeriu ir pasisiūlė rašyti laikraščiui, prisijungti ir dirbti Vokietijos socialistų partijai. Tuo metu jis neturėjo pinigų, prašė Grassingerio jam šiek tiek paskolinti. Jie jam pasakė, kad laikraščiui jis nereikalingas, nereikalingas ir partijai“.

Th. Weberio tyrimas detaliai pristatytas jau lapkritį pasirodysiančioje knygoje „Becoming Hitler: The Making of a Nazi“.

„Buvo tendencija A. Hitlerio elgesį laikotarpiu nuo prisijungimo prie nacių partijos ir XX amžiaus 3-ojo dešimtmečio vidurio vertinti kaip isteriškus primadonos išsišokimus, neturėjusius nieko bendro su racionaliu protu. Be to, nors ir buvo talentingas oratorius, jis buvo silpnokas politinis lyderis. Mano knygoje teigiama, kad viskas iš tikrųjų buvo visai kitaip. Tiesą sakant, A. Hitleris buvo talentingas ir principingas politinis vykdytojas, kuris niekada neatleido jam nugarą atsukusiems. Niekada“, – rašo istorikas.

Th. Weberis pridūrė, kad visais trimis atvejais, kai buvo siūloma sujungti partijas, „Hitleris tiesiog pasiusdavo“: „Tai, kad viena partija Hitlerį atstūmė, ir kita priėmė išskėstomis rankomis, labai glaudžiai susiję faktai“.

Tai jau ne pirmoji istoriko knyga apie A. Hitlerį. Knyga „Hitler‘s First War“ virto televizijos serialu. Joje buvo skelbiama nemažai niekur kitur nepublikuotų laiškų ir dienoraščių.

Komentarai ()