Vieną 1995 metų dieną stambaus sudėjimo vidutinio amžiaus vyriškis vidury baltos dienos apiplėšė du Pitsburgo (JAV) bankus iš eilės. Jis nebuvo prisidengęs veido kauke, apskritai niekaip nebuvo užsimaskavęs. Ir dar išeidamas iš bankų mandagiai nusišypsodavo apsaugos filmavimo kameroms, rašo „Big Think“.

Tos pačios dienos vakarą policija įsiveržė į labai nustebusio McArthuro Wheelerio namus. O kai pareigūnai suimtajam parodė apsaugos kamerų vaizdo įrašus, šiam iš nuostabos žandikaulis atvipo.

„Juk aš buvau pasitepęs sultimis“, – mekeno nevykėlis plėšikas.

Pasirodo, M. Wheeleris buvo šventai įsitikinęs, kad, išsitrynęs odą citrinos sultimis, jis taps nematomu vaizdo kameroms. Juk citrinų sultys yra naudojamos kaip nematomas rašalas, vadinasi, kol jis neprisiartins prie šilumos šaltinio, jis turėtų būti visiškai nematomas, kaip ir jį dengiantis „rašalas“.

Policija padarė išvadą, kad M. Wheeleris nebuvo nei kuoktelėjęs, nei prisirijęs narkotikų – jis tiesiog buvo šventai įsitikinęs tuo, kas iš tikrųjų nebuvo tiesa.

Ši istorija patraukė Kornelio universiteto (JAV) psichologo Davido Dunningo dėmesį – jis kartu su savo doktorantu Justinu Krugeriu nusprendė išsiaiškinti, kas čia vyksta. Abu mokslininkai svarstė, kad nors visi žmonės linkę teigiamai vertinti savo gebėjimus įvairiose socialinėse ir intelektualinėse srityse, kai kurie žmonės savo gebėjimus klaidingai vertina kaip kur kas geresnius, nei iš tikrųjų reikėtų. Tokia „pasitikėjimo savimi iliuzija“ dabar yra pavadinta „Dunningo-Krugerio“ efektu ir nusako kognityvinį polinkį pervertinti savo galimybes.

Norėdami ištirti šį reiškinį laboratorinėje aplinkoje, D. Dunningas ir J. Krugeris sugalvojo kelis gudrius eksperimentus. Vieno tyrimo metu jie paprašė studentų atsakyti į rinkinį klausimų apie gramatiką, logiką ir pokštus, o tuomet paprašė kiekvieno studento įsivertinti – koks yra jų absoliutus surinktas balas ir koks jis yra santykiniu vertinimu, lyginantis su kitais tokį patį testą atlikusiais studentais. Įdomu tai, kad studentai, kognityvinėse užduotyse surinkę pačius žemiausius įvertinimus, visada pervertindavo savo pasiekimus – ir labai smarkiai. Apatinėje kvartilėje pagal surinktus balus atsidūrę studentai buvo linkę manyti, kad pasirodė geriau nei du trečdaliai visų studentų.

„Pasitikėjimo savimi iliuzija“ akis uždengia ne tik akademinėje aplinkoje, bet ir kasdieniame gyvenime. Vėlesniame tyrime tie patys mokslininkai išėjo iš laboratorijos ir nuvyko į didelę šaudyklą, kur apklausė ginklų mėgėjus apie šaunamųjų ginklų saugumą. Kaip ir ankstesniame eksperimente, tie apklaustieji, kurie pateikė mažiausiai teisingų atsakymų, labiausiai pervertino savo žinias apie ginklus.

Dunningo-Krugerio efektas yra būdingas ne tik vertinant savo faktines žinias, bet ir daugybę kitų asmeninių gebėjimų. Jeigu įsijungtumėte bet kurį šiuolaikinį televizijos talentų šou, atkreipkite dėmesį į dalyvių, kurie teisėjų buvo įvertinti kaip netalentingi ir apskritai nelabai ką sugebantys, veidus. Mums, žiūrovams, tai gali pasirodyti juokinga, tačiau patys atmestieji dalyviai nuoširdžiai nesuvokia, kaip smarkiai juos suklaidino įsivaizduojamas pranašumas.

Žinoma, žmonėms apskritai būdinga pervertinti savo gebėjimus. Vieno tyrimo metu nustatyta, kad 80 proc. vairuotojų mano, kad vairuoja geriau nei vidutiniškai – tai yra neįmanoma grynai statistiniu požiūriu. Panašios tendencijos buvo nustatytos ir tada, kai žmonės vertino savo santykinį populiarumą bei kognityvinius gebėjimus.

Bėda ta, kai žmonės yra nekompetentingi, jie ne tik daro klaidingas išvadas bei neteisingus pasirinkimus, bet ir nesugeba suprasti, kad klydo. Atlikus semestro trukmės koledžo studentų tyrimą buvo nustatyta, kad geriau besimokantys studentai, žinodami savo ankstesnius įvertinimus ir santykinę procentilę, galėjo geriau prognozuoti savo įvertinimus ateities egzaminuose. Prasčiau besimokantieji, nors jiems buvo be užuolankų ir ne kartą aiškinama, kad jiems mokslai sekasi prastai, patys to niekaip nesuvokė. Tad nekompetentingi žmonės savo klaidų akivaizdoje nesutrinka, nesusimąsto, o laikosi įsikibę įsitikinimo, kad būtent jie yra teisūs. Kaip savo 1871 metų knygoje „The Descent of Man“ rašė Charlesas Darwinas, „Nežinojimas dažniau paskatina pasitikėjimą savimi nei žinojimą“.

Pastebėtina tai, kad iš tikrųjų protingi žmonės taip pat nesugeba tiksliai įvertinti savo gebėjimų. Lygiai kaip dvejetukininkai ir trejetukininkai nuolat pervertina savo gebėjimus, dešimtukininkai savo nuolat nuvertina. Savo klasika tapusiame tyrime D. Dunningas ir J. Krugeris nustatė, kad geriausiai besimokantys studentai, kurių kognityviniai įvertinimai buvo aukščiausioje kvartilėje, nuvertino savo santykinius gebėjimus. Jie buvo linkę manyti, kad jeigu kokios nors užduotys yra lengvos jiems, vadinasi, jos yra lengvos visiems. Toks vadinamasis „apgavikų sindromas“ gali būti vadinamas išvirkščia Dunningo-Krugerio sindromo versija, kai geriausiai besimokantieji nesugeba įžvelgti savo talento ir mano, kad kiti yra tokie patys kompetentingi. Skirtumas tas, kad kompetentingi žmonės, gavę atgalinį ryšį, geba pakoreguoti savęs vertinimą, o nekompetentingi – ne.

Štai čia ir slypi atsakymas į klausimą, kaip netapti apsikvailinusiu banko plėšiku. Kartais pabandome dalykus, kurių rezultatas būna palankus, tačiau kartais – kaip su citrinų sultimis – mūsų idėjos yra ne idealios, neracionalios, nelabai protingos ar tiesiog bukos. Svarbiausia – nesileisti apgaunamam savo pranašumo iliuzijos ir gebėti tiksliai įvertinti savo kompetenciją. Galų gale, kaip sakė Konfucijus, tikrasis žinojimas – tai savo nežinojimo suvokimas.

Komentarai (3)