UCLA mokslininkai paneigė Vokietijos mokslininkų hipotezę apie tai, kaip susiformavo Žemė ir Mėnulis: tai buvo ne šiaip sau brūkštelėjimas, o tikra katastrofa (Video) ()
UCLA mokslininkų komandos atliktas tyrimas parodė, kad Žemės ir Mėnulio uolienose yra identiškas deguonies izotopų mišinys – kas rodo, kad abu jie susiformavo iš Saulės sistemos jaunystėje įvykusio susidūrimo.
Prisijunk prie technologijos.lt komandos!
Laisvas grafikas, uždarbis, daug įdomių veiklų. Patirtis nebūtina, reikia tik entuziazmo.
Sudomino? Užpildyk šią anketą!
Mirusių pasaulių fosilijos
Astronomai ir planetologai jau seniai įtarė, kad Mėnulis atsirado iš gigantiško dviejų dangaus kūnų susidūrimo ankstyviausiais Saulės sistemos laikais. Vadinamoji „Gigantiško susidūrimo hipotezė“ (arba „Didysis tėškimasis“) teigia, kad Žemės orbitoje savo nelaimei susiformavo kita planeta.
Ir maždaug po 100 milijonų metų nuo Saulės sistemos susidarymo, Žemė su šia nelaimėle susidūrė – nes dvi planetos toje pačioje orbitoje labai ilgai būti negali, kažkas visada nutinka.
Ir to „kažko“ rezultatu tapo dabar mums pažįstama bei mylima Žemės ir Mėnulio sistema.
Bet visa tai – tik bendri bruožai, scenarijaus detalių išsiaiškinti ilgai nepavyko. Daugelis manė, kad Tėja – toks poetiškas senovės graikų mitologijos titanės, Mėnulio motinos vardas – suteiktas seniai mirusiam pasauliui – vos brūkštelėjo Žemę 45 laipsnių ar didesniu kampu.
Jei taip būtų nutikę iš tiesų, būtų galima tikėtis, kad didžiąją Mėnulio dalį sudarytų Tėjos plutos medžiaga, o Žemės ir jos palydovo cheminė sudėtis skirtųsi. 2014 metų Vokietijos mokslininkų komanda tokią nuomonę parėmė.
Bet naujas tyrimas, kuriam vadovavo UCLA komanda, šią idėją paneigė, užtikrintai parodydama, kad Žemė ir Tėja susidūrė kaktomuša – ir taip susiformavo du nauji, vienas apie kitą skriejantys kūnai.
Ir galiausiai taip susidarė Žemė ir Mėnulis.
Izotopų parašas
Šios teorijos patvirtinimas gautas iš Žemės ir Mėnulio plutos uolienose įstrigusių deguonies izotopų – tai yra, elemento atomų, turinčių skirtingą neutronų skaičių. Didžioji dalis deguonies yra O-16 – tai yra, įprasti deguonies atomai, kuriuose 8 protonai ir 8 neutronai; bet maži sunkesnių izotopų – O-17 ir O-18 – kiekiai suformuoja unikalų planetinį „pirštų atspaudą“.
Žemės deguonies izotopų sudėtis unikali – kaip ir Marso, Veneros, Merkurijaus ir panašiai.
Komanda išanalizavo septynis Mėnulio uolienų pavyzdžius, kuriuos atgabeno „Apollo“ 12, 15, ir 17 misijos – ir šešis vulkaninės uolienos pavyzdžius iš Žemės: penkis iš Havajų ir vieną iš Arizonos.
„Neradome jokių skirtumų tarp Žemės ir Mėnulio deguonies izotopų mišinio; jie neatskiriami“, – sako UCLA geochemijos ir kosmochemijos profesorius Edwardas Youngas.
Komanda preciziškiems matavimams naudojo sudėtingas technikas ir technologijas, tad išvados nekelia abejonių – ir tikriausiai užbaigs ginčus.
Kas nutiko visam vandeniui?
Tačiau tyrimo pasekmes dar reikės pasiaiškinti. Akivaizdu, Tėjos medžiaga tolygiai pasiskirstė Žemėje ir Mėnulyje, tad, kas bebūtų buvę prieš tai, buvo sunaikinta ir vėl susitelkė į kažką naujo.
Iš tiesų tai nėra susidūrimas tarp Tėjos ir „Žemės“, o veikiau tarp Tėjos ir kitos, nežinomos ir bevardės planetos, kuri skriejo dabartinėje mūsų orbitoje. Abi planetos buvo sunaikintos ir kaip feniksai atgimė iš naujo kaip Žemė ir ir Mėnulis.
Kita sprendimo laukianti paslaptis – kas nutiko Žemės vandeniui. Susidūrimas garantuotai išgarino viską, jei kas buvo kurioje nors planetoje. E. Youngas spėja, kad būsimus Žemės vandenynus užpildė vėlesni susidūrimai su vandeningais asteroidais ir kometomis – juk tada Saulės sistema dar aktyviai vystėsi.
