Džnanešvaras, 13-ojo amžiaus filosofas iš Indijos, dažnai galvodavo, kodėl žmogus negali pajausti savo liežuvio skonio. Klausimas, žinoma, visada buvo filosofinis - buvo mąstoma apie žmogaus būtį ir pažinimo ribas. Tačiau į jį galima pažiūrėti ir iš fiziologinės pusės. Tai kodėl negalime pajausti savo liežuvio skonio?

Mes galime pamatyti savo akis ir jaučiame, kada liečiame savo odą. Jei mokėtume ausimis skleisti kokį nors garsą, tai jį būtinai išgirstume. Na, o nosis tiesiog yra kietas objektas ant mūsų veido - užuodžiame tik tai, ką galime įkvėpti. Jokių įgūdžių nereikia, kad perlenktumėte savo liežuvį pusiau - taip savo liežuvį galite paliesti liežuviu, bet jo skonio vis tiek nežinote. Kodėl taip yra?

Liežuvis gali pajausti net ir nedidelius medžiagų kiekius. Jei burnoje po maisto užsiliko koks gabalėlis, jo skonį galite be vargo pajausti. Jei netyčia įsikasite į liežuvį, pajusite kraujo skonį. Kartais skonis išlieka ir kai maisto burnoje nebėra - net iš išspjovus kramtomą gumą burnoje lieka saldus pojūtis. Tačiau kad ir kaip stengtumėtės, liežuvio skonio pajausti negalite dėl kelių paprastų priežasčių.

Visų pirma, liežuvis yra sukurtas taip, kad geriau jaustų tik vandenyje tirpstančių ar labai smulkių medžiagų skonį. Skonio receptoriai veikia tik kai yra užliejami kokios nors medžiagos. Skysčių skonį yra kur kas lengviau pajausti nei kietų objektų. Todėl ir kramtant maistą jo skonis tik ryškėja.

Skonio pajutime taip pat dalyvauja ir uoslė. Smegenys naudojasi abiem šiais pojūčiais, kad teisingai interpretuotų maisto skonį. Jūsų liežuvis, aišku, jokio kvapo neskleidžia, todėl smegenims nėra ką interpretuoti. Tačiau egzistuoja ir dar viena priežastis.

Žmogus pripranta prie įvairių pojūčių. Nuolat valgomi patiekalai nebėra tokie skanūs, kokie buvo anksčiau. Jei ilgai dirbate nemaloniai kvepiančioje aplinkoje, greitai tą kvapą nustosite jausti. Pats liežuvis galbūt skonio ir neturi, tačiau ant jo gyvena nemažai bakterijų, tarp nedidelių gauburėlių įsitaiso maisto likučiai, per dieną susikaupia nemažai nešvarumų ir mes to vis tiek nejaučiame. Taip yra būtent dėl to, kad prie skonio priprantama ir jis tarsi pranyksta. Kita vertus, bučiuojantis galima pajausti kito žmogaus liežuvio (tiksliau, to, kas ant jo yra) skonį.

Beje, liežuvis nėra toks jau paprastas organas ir kelia ir kitų klausimų. Štai keli įdomūs faktai apie žmogaus liežuvį:

• Liežuvis ne visada yra rausvas - jo spalvos pasikeitimai gali įspėti apie ligas;
• Priešingai nei kartais teigiama, liežuvis nėra stipriausias raumuo - liežuvį sudaro net keli raumenys;
• Liežuvis neturi skirtingų zonų skirtingiems skoniams pajausti;
• Liežuvis niekada nenustoja judėti - net miegant jis skirsto seiles po burną;
• Gebėjimas liežuvį susukti į šiaudelio formą nėra genetinis - to galima išmokti.

Komentarai (2)