Nepatinka orai Lietuvoje? 400 metų be sustojimo siautėjęs uraganas ir kiti kosminiai orų fenomenai, kuriuos mums sunku net įsivaizduoti  ()

Jums nepatinka orai? Tačiau Saulės sistemoje pasitaiko tokių orų fenomenų, kurių net negalime įsivaizduoti, gyvendami savo saugioje Žemėje. Pavyzdžiui, uraganas Katrina, JAV padaręs žalos už 80 milijardų dolerių ir pražudęs apie 1800 žmonių, yra niekas, palyginti su griaunamaisiais reiškiniais kaimynėse planetose. Jupiteryje uraganas, 60 kartų galingesnis už Katriną, siautėjo net 400 metų. O Neptūne vėjo greitis siekia 3200 km per valandą, ir tai dešimt kartų pranoksta stipriausius Katrinos gūsius.


Prisijunk prie technologijos.lt komandos!

Laisvas grafikas, uždarbis, daug įdomių veiklų. Patirtis nebūtina, reikia tik entuziazmo.

Sudomino? Užpildyk šią anketą!

Šalčiausias - Mėnulis

Saulės sistemos šalčio polius - Mėnulyje. 2009 m. rugsėjį NASA specialistai nustatė, kad kai kuriose mūsų palydovo paviršiaus vietose temperatūra yra -240 pagal Celsijų. Tai 10 laipsnių šalčiau negu Plutone ir tik 30 laipsnių aukščiau absoliutaus nulio (-273,16). Palyginkite šiuos skaičius su rekordinėmis temperatūromis, užfiksuotomis šalčiausioje Žemės vietoje, Antarktidoje (vos -90!) ir įvertinsite, kaip ten iš tikrųjų „šilta“!

Tokie taškai Mėnulyje buvo rasti netoli kraterių, kurie nuolatos yra šešėlyje, jų nesušildo Saulė, atmosferos Mėnulyje nėra, todėl nėra ir šilto vėjelio, kuris taip pat galėtų įšildyti. Taigi kraterių dugnas ir lieka labai šaltas. Jeigu kada nors Mėnulyje pasirodys kolonistai iš Žemės, gyventi bazėse jiems prireiks labai daug vandens. Jo reikės ne tik gerti ir asmeninei higienai, bet ir skystam vandeniliui ir deguoniui išgauti - kurui, kurio reikia kosminėse ekspedicijose.

Bet ar Mėnulyje yra vandens? Skaičiavimai rodo, kad šešėlyje esantys krateriai gali būti užpildyti iš vandens susidariusiu ledu, bet tik tuo atveju, jeigu temperatūra ten yra žemesnė kaip -220. Kai NASA mokslininkai išanalizavo mėginį iš vieno tokio kraterio dugno, jų džiaugsmui nebuvo ribų. Jame rasta vandens!

Šlapiausias - Titanas

„Šlapiausias“ Žemės taškas - Tutunendas, gyvenvietė Čoko departamente Kolumbijos vakaruose. Ten per metus iškrenta vidutiniškai 1,2 m kritulių. Bet tai ne vienintelė vieta Saulės sistemoje, kurioje be skėčio neįmanoma gyventi. Titanas, didžiausias Saturno palydovas, taip pat yra labai „šlapias“. Bet užsimanę pasivaikščioti per Titano lietų, turėkite omeny, kad vaikštinėjant rūkyti yra labai pavojinga. Titane iš dangaus pilasi skystas metanas - labai degios dujos. NASA mokslininkai svarsto galimybę ateityje jį naudoti kaip raketų kurą. Tiesa, kad metanas degtų, reikia pridėti deguonies, o jo ten yra labai mažai.

Kad Titanas turi atmosferą, jį dengia tankūs debesys, žinoma nuo 1979 metų. Būtent tada NASA kosminis aparatas „Pioneer-11“ praskriejo už 20 tūkst. km nuo Saturno paviršiaus, atliko įvairius matavimus ir į Žemę perdavė planetos ir jos palydovo Titano nuotraukas. Metanas - vienas iš jo atmosferos komponentų. Temperatūra ir slėgis ten kaip tik tokie, kokių reikia, kad dujos kondensuotųsi į lašelius, sudarančius debesis.

Bet ar tie lašeliai gali virsti tikru lietumi? Pasirodo, gali. 2005 m. sausį Titane nusileido Europos kosmoso agentūros zondas „Huygens“. Paaiškėjo, kad šio dangaus kūno peizažas labai primena Marso. Paviršių sudaro iš vandens susidariusio ledo uolos, jį drėkina skystas metanas. Aukštesnės teritorijos - tamsesnės, negu žemiau esančios lygumos. Mokslininkai nustatė tokio neatitikimo priežastį. Cheminės medžiagos, nusėdančios Titane iš atmosferos, yra šviesios. Metano lietūs jas nuplauna nuo aukštumų ir pašviesina žemiau esančius rajonus. Didžioji dalis metano įsigeria į dirvą. Kai kuriose vietose iš jo susidaro milžiniški ežerai ir net upės su intakais.

Vėjuočiausias - Marsas

Raudonoji planeta yra labai panaši į Arizonos dykumą. Marsas - tokia pati nederlinga ir negyvenama „vietovė“, kurioje siaučia stiprios dulkių audros ir tornadai. Marsui tirti buvo sukurta automatinė tarpplanetinė stotis „Mariner-9“ ir paleista 1971 m. gegužės 30-ąją. „Mariner-9“ pasiekė planetos orbitą tų pačių metų lapkričio 14-ąją. „Mariner-9“ į Žemę perduotos nuotraukos mokslininkus pribloškė. Raudonojoje planetoje sukosi purvo sūkuriai, apimdami visą planetos paviršių. Tokios dulkių ir purvo audros trunka keletą savaičių, jėga pranokdamos visus uraganus, siaučiančius Saulės sistemos planetose. Beje, ten būna ir silpnesnių audrų, kurios šėlsta keletą dienų.

Kaip žinoma, Saulei šildant planetos paviršių, šiltas oras kyla ir kelia aukštyn smulkias dirvožemio daleles. Žemėje lietūs tokias daleles nuplauna ir neleidžia joms likti ore. O Marse lietaus beveik nebūna, atmosferos sluoksnis yra labai plonas - vos šimtoji dalis Žemės atmosferos. Todėl Raudonąją planetą dažnai gaubia smogas, panašus į tirštus cigarečių dūmus. Be to, Marse būna nepaprastai stiprių vietinių audrų. Per tokią vėtrą galingas vėjas ir dulkės taip ir pliekia planetos paviršių. Marse tornadų mastas pranoksta žemiškuosius 50 kartų.

Karščiausia - Venera

Veneros paviršiuje yra karštoka - +460 laipsnių. Tai reiškia, kad tokie metalai kaip švinas, alavas ir cinkas ten gali egzistuoti tik išsilydę. O juk, atrodytų, karščiausia Saulės sistemos planeta turėtų būti Merkurijus, esantis arčiausia mūsų žvaigždės. Tačiau Mėlynoji planeta turi atmosferą, būtent ji ir sugeria Saulės energiją.

Veneros paviršiuje atmosferos tankis yra apie 50 kartų didesnis negu Žemės paviršiuje. Galima sakyti, kad oras ten tam tikra prasme klampus, ir judėjimas tokioje tankioje dujų terpėje turėtų panėšėti į judėjimą vandenyje. Tokia atmosfera gerai išlaiko šilumą net labai ilgų Veneros parų sąlygomis. Beje, paros ir metų temperatūrų svyravimų čia beveik nėra - dienos ir nakties skirtumas sudaro ne daugiau kaip 1 laipsnį, o pusiaujo ir ašigalių - ne daugiau kaip 12 laipsnių. O štai aukščiausių kalnų viršūnėse temperatūra yra beveik 100 laipsnių žemesnė negu žemumose. Nors Žemės masteliais tai vis tiek yra nepakeliamas karštis.

O dar Veneroje būna tankių sieros rūgšties rūkų. Daug nuleidžiamųjų aparatų buvo išsiųsti tirti Veneros, bet dauguma jų neįsivaizduojamo karščio ir didžiulio slėgio sąlygomis dirbo vos kelias minutes. Rekordą 1981 m. pasiekė sovietų automatinė tarpplanetinė stotis „Venera-13“. Jos nuleidžiamasis aparatas 457 laipsnių temperatūroje ir veikiant 93 Žemės atmosferoms dirbo 127 minutes. „Veneroje-13“ buvo įmontuotas garso įrašymo prietaisas, kuris užfiksavo griaustinio griaudėjimą. Tai pirmasis garso įrašas kitoje planetoje.

Pasidalinkite su draugais
Aut. teisės: Vakarų ekspresas
Vakarų ekspresas
Autoriai: Milda Kunskaitė
(22)
(1)
(21)

Komentarai ()