Nuo beprotiškos meilės iki skandalais pasibaigusių istorijų. History.com rašo apie keturias garsias meilužes, be kurių istorija būtų pakrypusi kitaip.

Diane de Poitiers

1499 metais kilmingoje šeimoje pasaulį išvydusi Diane de Poitiers išaugo į įstabaus grožio ir puikaus humanitarinio išsilavinimo merginą, tinkančią į porą pačiam karaliui. Būdama penkiolikos, ji ištekėjo už 40 metų vyresnio karaliui tarnavusio Louiso de Breze.

Įtakingas vyro postas padėjo merginai atsidurti pačiame rūmų gyvenimo sūkuryje ir tapti pačios karalienės – Klaudijos Prancūzės – freilina. Netrukus tikra rūmų favorite tapusi Diane netgi dalyvavo gimdant Henriką II, o vėliau gavo užduotį būsimąjį karalių išmokyti gerų manierų. 1531 metais Diane tapo našle, o 1533 metais Henrikas santuokos saitais susisaistė su Catherine de Medici, rašo history.com.

1538 metais Henriko ir Diane santykiai, nepaisant nemenko amžiaus skirtumo, išsirutuliojo į aistringą romaną. Mylimajam 1547 metais užėmus sostą ir tapus karaliumi, jo meilužė ėmė jam patarinėti politiniais klausimais ir už jį rašė oficialius laiškus, kuriuos pasirašydavo HenriDiane.

Diane de Poitiers atvaizdai puošė monetas ir įkvėpė ne vieną meno kūrinį. Jaunasis karalius dėl vyresnės meilužės buvo tiesiog pametęs galvą, ir nebuvo patenkintas jos reikalavimui kartais sugrįžti į teisėtos žmonos guolį ir pasirūpinti teisėtais įpėdiniais (Diane jam vaikų nepagimdė, bet tuo pasirūpino trys kitos jo meilužės).

Henriko mirtis po 1559 metais įvykusios nelaimės jodinėjant padėjo tašką faktiškam Diane valdymui.

Catherine de Medici pagaliau galėjo atsigriebti – ji iš vyro meilužės atėmė pilį ir ištrėmė ją į kaimą, kur ji sulaukusi 66 metų ir mirė.

Aspasia iš Mileto

Užuominų apie stiprią ir išmintingą moterį, vardu Aspasia, kuri buvo senovės Graikijos politiko ir oratoriaus gyvenimo partnerė, galima rasti Platono, Aristofano, Ksenofono ir kitų klasikinių Atėnų autorių darbuose. Manyta, kad ji gimė maždaug 470 metais prieš Kristų Jonijai priklausiusioje Mileto kolonijoje, o vėliau persikėlė į Atėnus, kur tapo hetera.

Tokiu vardu buvo vadinamos netekėjusios išsilavinusios žavios moterys, palaikiusios kompaniją išsilavinusiems vyrams. Gali būti, kad Atėnuose Aspasiai priklausė viešnamis.

Po kurio laiko Aspasia persikėlė gyventi pas Periklį, pagimdė jam sūnų. Kaip rašė Plutarchas, garsus politikas ją taip mylėjęs, jog iki pat mirties bučiuodavęs ją kiekvieną rytą ir vakarą. Aspasia buvo užsienietė, todėl Atėnų įstatymai jiems neleidę susituokti.

Remiantis šaltiniais, Periklis neretai klausdavęs savo gyvenimo moters patarimų politikos ir karybos klausimais. Platonas netgi juokavo, kad Aspasia, kuri pati buvusi puiki oratorė, yra tikroji garsiosios Periklio kalbos – laidotuvių oratorijos, pasakytos per Peloponeso karą, autorė.

Nors tiksliai sužinoti šios moters indėlio į Periklio karjerą nepavyks, akivaizdu, kad būtent tais metais, kai jie buvo pora, jam pavyko pasiekti labai daug. Yra teigiančių, kad Aspasia pragyveno savo garsųjį mylimąjį, o vėliau artimai bendravo su kitu Atėnų politiku.

Lola Montez

Mažai žinoma, kaip prasidėjo 1818 ar 1821 metais Airijoje gimusios Elizos Rossanos Gilbert gyvenimas. Egzotiško grožio mergina paauglystės metais kurį laiką gyveno Indijoje, kur ją nubloškė santuoka. Po kelerių metų ji išsiskyrė.

Maždaug 1843 metais Eliza Rossana debiutavo Londono scenoje, kuriai pasirinko Lolos Montez vardą. Gražuolė prisistatydavo „šokėja iš Ispanijos“. Po sėkmingų pasirodymų Europos sostinėje, galiausiai ji apsistojo Miunchene, kur tapo Liudviko I iš Bavarijos meiluže.

Senstantis karalius kaip reikiant visus nustebino suteikdamas jai grafienės titulą. Maža to, pastatė rūmus, paskyrė dosnią rentą ir įtraukė į politinius reikalus.

Daugiau nei metus būtent Lola geležine ranka valdė Bavariją, šnipinėdama ir negailestingai susidorodama su kritikais, o ją iki ausų įsimylėjęs monarchas tiesiog stovėjo ir žiūrėjo.

1848 metais jam visgi teko imtis veiksmų ir, reaguojant į revoliucines nuotaikas, palikti sostą. Lola spruko iš Bavarijos ir grįžo į sceną. Prieš visiems laikams įsikurdama Niujorke, išmaišė visą Europą, Jungtines Valstijas ir Australiją (per tą laiką nutiko dvi neteisėtos santuokos, kaltinimai nužudymu ir daugybė skandalų dėl provokuojančių jos pasirodymų).

Moteris mirė Niujorke 1860 metais prieš pat savo keturiasdešimtąjį gimtadienį.

Barbara Palmer

Protu ir grožiu garsėjusi žinomiausia Anglijos karaliaus Karolio II meilužė Barbara Villiers gimė 1640 metais skurdžioje šeimoje. Devyniolikos ji ištekėjo už Roberto Palmerio ir kartu su juo išvyko į Olandiją, kur tuo metu tremtyje, valdant Oliveriui Kronveliui, gyveno Karolis II. Rojalistams simpatizavusi Barbara greitai tapo nuverstojo karaliaus guodėja.

Kai tais pačiais metais karalius grįžo į gimtinę, kartu grįžo ir Barbara. Netrukus ji pagimdė pirmąjį iš jo septynių vaikų, iš kurių Karolis pripažino tik penkis.

Galiausiai jos teisėtas sutuoktinis susitaikė su esama padėtimi, o už nuolankumą buvo apdovanotas pero titulu.

Karališkąjį meilužį nuožmioji meilužė kontroliavo net ir jam 1662 metais vedus Catherine Braganza. Ji pati save pasiskyrė karaliaus miegamojo freilina, o tai jai užtikrino geras pajamas ir neginčijamą įtaką.

Barbara daugiausia užsidirbdavo tarpininkaudama tarp karaliaus ir tų, kuriems verkiant reikėjo vienokios ar kitokios jo malonės. Be to, sugebėjo išrūpinti savo vaikams titulus. Karalius nuo meilužės galiausiai atsiribojo 1674 metais. Po šešerių metų, sulaukusi 68 metų, ji mirė. Vienas iš garsiausių Barbaros palikuonių – Velso princesė Diana.

Komentarai ()