Laideliai, jutikliai, elektrodai. Prietaisas, kuriuo beveik kasdien tyrimus atlieka neuromokslininkė dr. Inga Griškova-Bulanova, atrodo lyg iš fantastinių filmų. „Nesijaudinkite, minčių skaityti jis kol kas nemoka“, – juokiasi Vilniaus universiteto Gyvybės mokslų centro Biomokslų instituto vyriausioji mokslo darbuotoja.

Keistas prietaisas vadinamas elekroencefalografu, o juo registruojamas signalas – elektroencefalograma, arba sutrumpintai EEG. Jis leidžia mokslininkams neinvaziniu būdu tirti žmogaus smegenų veiklą.

Kokias mūsų smegenų paslaptis atskleidžia šis prietaisas? Kam jis naudojamas? Kokia juo atliekamų tyrimų nauda? Apie visa tai pasikalbėjome su geros nuotaikos ir humoro nestokojančia Vilniaus universiteto Gyvybės mokslų centro vyriausiąja mokslo darbuotoja dr. I. Griškova-Bulanova.

– Koks buvo jūsų kelias į mokslą?

– Baigiau molekulinės biologijos bakalauro studijas. Bet studijų metu greitai supratau, kad draugystės su mėgintuvėliais ir molekulėmis nebus – buvo labai įdomu, bet ne man. Kažkada vienas profesorius per paskaitą pasakė, kad mokslo dabartis – kiekvieno su pasimėgavimu tiriamas savo drozofilos (vaisinės muselės) trečios kairės kojos dešimtas plaukelis. Supratau, kad ir man reikia atrasti savo „plaukelį“ – įdomų įtraukiantį klausimą.

– Ką profesorius turėjo galvoje?

– Profesorius norėjo pademonstruoti, kaip šiuolaikinis mokslininkas realybėje koncentruojasi į lokalių atsakymų paiešką. Kartais užsidarome ir nematome, kas vyksta aplinkui. Moksle labai svarbu gebėti surinkti dėlionę. Nebūtina būti visų sričių specialistu ir viską išmanyti, bet reikia domėtis ir kolegų darbais, kontekstu. Ir aišku, mėgti tai, ką darai.

– Ar sau įdomų klausimą radote?

– Klausimas „kaip veikia smegenys“ pasirodė gana globalus ir įdomus (toks jis ir yra). Taip susidomėjau neurobiologija. Nuo pat pradžių sudomino elektrinė smegenų kalba – paprastai, be įsikišimo į organizmą registruojamas ir vertinamas įtampos kitimas, vykstantis smegenyse ir vadinamas elektroencefalograma (EEG).

– Kas gi yra ta elektroencefalograma (EEG)?

– Neuronai smegenyse bendrauja padedami cheminių ir elektrinių signalų. Dėl to keičiasi elektros laukas, ir šį kitimą galime užregistruoti. Kai kas mano, kad tai tik „pašalinis triukšmas“ arba „šalutinis produktas“, nes iki galo nežinome, kaip viskas vyksta. Bet jei iš mašinos triukšmo mechanikai sugeba įvardyti problemą, tai gal ir mes, mokslininkai, galime kažką pasakyti apie smegenų veiklą? Išties taip – smegenų EEG kalba pakinta, kai pakinta smegenų veikla, ar būtų tai miegas, ar intensyvi protinė veikla, ar liga. Taigi EEG yra geras įrankis.

– Ką jūs tiriate?

– Su grupe kolegų nagrinėjame, kaip smegenys apdoroja pasikartojančius garsinius dirgiklius, paprastas sekas garsų. Vertiname, kas gali lemti tai, kad smegenims patinka „sekti“ periodinius stimulus, taip pat tai, kas daro įtaką šiam procesui – lytis ar asmenybės bruožai, o gal bendra budrumo būsena?

Gali kilti klausimas: o kam įdomu, kaip smegenys apdoroja periodinius garsus? Mes net neįsivaizduojame, kiek periodinių dirgiklių yra mūsų aplinkoje. Tai kalba ir muzika, kolegos čepsėjimas arba net širdies plakimas.

Jau žinome, kad periodinių garsų sekimas sutrinka tada, kai sutrinka smegenų veikla ir žmogus suserga psichikos liga. Šis procesas kaip indikatorius tyrimuose naudojamas vis plačiau – galbūt ateityje pagal EEG pokyčius galėsime nusakyti, koks būtent pakitimas smegenų veikloje įvyko, patarti, kokių priemonių reikia jam atstatyti. Mūsų tyrimai įdomūs skirtingus klausimus nagrinėjantiems mokslininkams, todėl daug bendradarbiaujame.

– Ar daug bendradarbiaujate su kitų šalių mokslininkais?

– Šiais laikais moksle yra labai daug bendradarbiavimo. O mažų šalių mokslininkams jis tiesiog būtinas. Tad tikrai daug dirbame su kitų šalių tyrėjais. Aš, pavyzdžiui, netiriu šizofrenijos, bet tiriu, kaip sutrinka periodinių garsų apdorojimas šio sutrikimo metu, o tokia informacija naudinga tiriantiesiems šizofrenijos biologiją ir psichopatologiją ar kuriantiesiems ligos modelius – kaip mūsų kolegos iš Šveicarijos ar Čekijos. Su kolegomis iš Lenkijos vertiname, ar periodinių garsų apdorojimas gali atskleisti ką nors apie žmogaus, esančio komoje, būklę.

Tačiau dirbame ne tik su klinikinėmis būsenomis – su kolegomis iš Čilės ir Naujosios Zelandijos vertiname sveikų žmonių EEG signalus, jų panaudojimo potencialą. Bet kuris darbas su sveikais žmonėmis – tai žingsnis objektyvaus smegenų elektrinės kalbos įvertinimo klinikoje link.

– Kaip veikia EEG? Pasidomėjau ir pažiūrėjau nuotraukas, pats prietaisas atrodo lyg iš fantastinių filmų.

– Taip, EEG visiškai kosminis (šypsosi). Bet veikimo principas labai paprastas – uždedame elektrodus ant galvos odos, surenkame labai silpną signalą, įranga jį pastiprina, o mes matome bangas. Galiu iš karto pasakyti – minčių skaityti šis prietaisas neleidžia! To tikriausiai labiausiai bijo mūsų tiriamieji (juokiasi).

– Ką tiriate: savo kolegas ar savanorius?

– Kokius žmones kviečiame dalyvauti tyrimuose priklauso nuo konteksto. Artimiausi kolegos jau ištirti (ypač vyrai – dėl to, kad turi mažiau plaukų), turime visą eilę laukiančių ne tokių artimų kolegų. Bet, kaip minėjau, tiriamieji visada yra savanoriai, o jų charakteristikos priklauso nuo tyrimo tikslo. Kviečiame žmones ir iš išorės.

– Kokius tyrimus šiuo metu atliekate? Kuo domitės?

– Be periodinių atsakų apdorojimo, man labai įdomi žmogaus būsena. Kaip, priklausomai nuo būsenos, keičiasi smegenų kalba? Pavyzdžiui, apie miegą jau daug žinoma, bet kas vyksta, kai žmogus tik snūduriuoja, tik pradeda užmigti? Kas vyksta, kai žmogus klajoja mintyse, kai lieka vienas? Tokiose situacijose ieškome ryšio tarp to, ką žmogus gali subjektyviai įvertinti (atsakyti į klausimą, ką jautė) ir to, ką matome EEG užraše arba kituose fiziologiniuose parametruose.

– Esu girdėjusi, kad kūdikiai dažnai mėgsta monotoniškus buities garsus, pavyzdžiui, gartraukio ūžimą, bet mamos garsai jų mėgstamiausi. Yra net sukurtų specialių prietaisų, kurie imituoja širdies plakimą.

– Tyrimas parodė, kad vaikų klausos žievė vystosi geriau, kai jie girdi būtent mamos garsus – jos balsą ir širdies plakimą. Be to, kūdikiai, girdėdami mamos širdį, patiria mažiau streso.

– Ką mėgstate veikti laisvalaikiu?

– Mokslininko darbas, atrodo, neturi darbo valandų, o laisvalaikio sąvoka labai išplaukusi. Dirbu tada, kai reikia padaryti darbą, ir tada, kai apima įkvėpimas. Didelę darbo dalį užima rezultatų publikavimas, dėl to mokslininkai tampa rašytojais. Todėl įkvėpimas – labai svarbu. Kaip ir smulki rankų motorika – ji skatina kalbos raidą. Stengiuosi tai suderinti – įkvėpimo semiuosi iš taikomosios dailės: mėgstu nerti, megzti, kurti iš popieriaus.

Komentarai ()