Prisimenate Oumuamua? Naujas mokslininkų darbas sukėlė tikrą susidomėjimo bangą - išvadose užsimenama, kad teoriškai, tai galėtų būti ateivių laivas ()
Praėjusių metų spalio 19 d. astronomai, tyrinėję dangų Havajuose esančiu teleskopu Pan-STARRS1, pranešė apie pirmąjį užfiksuotą tarpžvaigždinį asteroidą mūsų sistemoje, techniškai pavadintą 1I/2017, o žmoniškai – Oumuamua. Vėlesniais mėnesiais buvo atliekami tyrimai, leidę mokslininkams geriau suprasti dangaus kūno dydį ir formą, o taip parodę, kad radinys turi tiek asteroido, tiek kometos savybių.
Prisijunk prie technologijos.lt komandos!
Laisvas grafikas, uždarbis, daug įdomių veiklų. Patirtis nebūtina, reikia tik entuziazmo.
Sudomino? Užpildyk šią anketą!
Įdomu tai, kad remiantis neįprasta Oumuamua forma, buvo iškelta versijų, kad tai gali būti kosminis ateivių laivas, o projektas „Breakthrough Listen“ net stebėjo, ar jis nesiunčia signalų.
Naujas tyrimas, kurį atliko du Harvardo Smithsonian astrofizikos centro (CfA) mokslininkai, žengia dar toliau – šalia išsamios asteroido analizės jie užsimena apie galimybę, kad teoriškia Oumuamua galėtų būti nežemiškos kilmės šviesos burlaivis.
Tyrimas, pavadintas „Ar Saulės spinduliuotės spaudimas galėtų paaiškinti neįprastą Oumuamua pagreitį?“ buvo publikuotas internete, o jį atliko CfA Teorijos ir skaičiavimų instituto postdoktorantas Shmuelis Bialy ir minėto instituto profesorius, Harvardo mokslininkas ir projekto „Breakthrough Starshot“ projekto patarėjas Abrahamas Loebas.
Atradimo istorija
Trumpai prisimenant visą atradimo istoriją, Oumuamua buvo pastebėtas Havajuose esančius teleskopu Pan-STARRS1 (pilnas pavadinimas – „Panoramic Survey Telescope and Rapid Response System-1“) 40 dienų po to, kai asteroidas praskriejo arčiausiai Saulės. Atradimo metu objektas buvo jau už ketvirčio astronominio vieneto (atstumo tarp Saulės ir Žemės) nuo Saulės ir jau skrido lauk iš Saulės sistemos. Tuo metu mokslininkai pastebėjo, kad Oumuamua pasižymi itin dideliu tankiu (kas reiškia, kad jis sudarytas iš metalo ar uolų) ir kad jis greitai sukasi.
Ir nors jis būdamas taip arti Saulės nerodė jokių dujų ar galų išskyrimo ženklų, tyrėjų komanda sugebėjo užfiksuoti spektrą, kuris parodė, kad Oumuamua turėjo žymiai daugiau ledo, nei manyta iš pradžių. Na ir galiausiai, kai asteroidas jau pradėjo savo kelionę tolyn nuo mūsų žvaigždės, kosminis Keplerio teleskopas nufotografavo keletą jo vaizdų, kurie atskleidė kiek netikėtą dangaus kūno elgesį.
Mat ištyrę Kepleriu darytas nuotraukas, kita tarptautinė mokslininkų komanda atrado, kad priešingai nei galima būtų tikėtis, 1I/2017 ne lėtėjo, o greitėjo. Kaip labiausiai tikėtiną paaiškinimą jie pateikė tai, kad greitėjimas nutiko dėl to, kad Saulės skleidžiamas karštis ištirpdė dalį ledo nuo paviršiaus, ir dėl to sumažėjus asteroido masei, padidėjo jo greitis – toks elgesys būdingas kometoms.
Bet Sh.Bialy ir A.Loebas turi priešingą versiją. Kodėl, jei Oumuamua iš tiesų buvo kometa ar jos likutis, nebuvo pastebėta jokio garavimo tuo metu, kai objektas buvo arčiausiai Saulės, klausia mokslininkai. Be to, jie cituoja kitą tyrimą, kuriame teigiama, kad jei garavimas ir buvo, tai turėjo pakeisti Oumuamua sukimosi greitį (kuris buvo stebimas).
Šviesos burlaivis
Trumpai tariant, Sh.Bialy ir A.Loebas siūlo versiją, kad Oumuamua galėjo būti šviesos bure varomas objektas – objekto (ar kosminio laivo) tipas, kurio varomąją jėgą generuoja spinduliuotės sukuriamas slėgis – kažkas panašaus į tai, ką bando sukurti ir „Beakthrough Starshot“ projektas. Mokslininkai siūlo versiją, kad panašiai kaip ir „Starshot“, Oumuamua galėjo būti „šviesos burlaivis“, atsiųstas kitos civilizacijos su tikslu ištyrinėti Saulės sistemą ir paieškoti čia gyvybės ženklų. Profesorius A.Loebas portalui „Universe Today“ pateikė tokį paaiškinimą:
„Mes aiškiname, kad didėjantis Oumuamua greitis, atsiradęs jam tolstant nuo mūsų žvaigždės, yra Saulės šviesos jėgos, atsirandančios ant paviršiaus, rezultatas. Kad taip būtų, šviesos burė turėtų būti itin plona: milimetro dalies storio, bet dešimčių metrų dydžio. Tas lemtų, kad objektas yra itin lengvas, o didelis jo paviršius leistų veikti kaip šviesos burei. Objekto kilmė gali būti arba natūrali (iš tarpžvaigždinės terpės ar protoplanetinių diskų) ar dirbtinė (zondas, pasiųstas į žvalgybinę misiją, į vidinius žvaigždės sistemos regionus).“
Remdamiesi tokiais teiginiais, A.Loebas ir Sh.Bialy pradėjo skaičiuoti tikėtiną tokios dirbtinės burės formą, storį ir masės-ploto santykį. Jie taip pat pabandė įvertinti, ar toks objektas išgyventų tarpžvaigždinėje erdvėje, o taip pat ar ištvertų tempimo stresus, sukeltus sukimosi ir potvynių jėgų.
Tai – įmanoma
Skaičiavimai parodė, kad pakaktų vos milimetro dalies (0,3-0,9 mm) kietos medžiagos burės, kad ši ištvertų kelionę skersai galaktiką – nors tai labai priklauso nuo Oumuamua masės tankio (kuris nėra gerai apibrėžtas). Plonesnė ar storesnė, burė ištvertų susidūrimus su kosminių dulkių grūdeliais ir tarpžvaigždinėmis dujomis, o taip pat ir išcentrines bei potvynio jėgas.
O ką toks tarpžvaigždinis burlaivis veiktų mūsų Saulės sistemoje? Mokslininkai siūlo kelis paaiškinimus. Pirma, jie siūlo versiją, kad Oumuamua galėtų būti nebeveikiantis šviesos burlaivis, dreifuojantis veikiamas gravitacijos ir žvaigždžių spinduliuotės – panašiai kaip laivų duženos plūduriuoja vandenynuose. Tai paaiškintų, kodėl „Breakthrough Listen“ neaptiko jokių radijo bangų, sklindančių iš Oumuamua.
„Toks scenarijus leistų susikurti naujai mokslo šakai – kosminei archeologijai, kuri, kaip išduoda pavadinimas, tyrinėtų istorinius kitų civilizacijų reliktus, – sako A.Loebas. – O įrodymai, kad tokios kosminės šiukšlės yra dirbtinės kilmės atsakytų į šimtmečius kankinantį klausimą „ar mes esame vieni“?“
Kita vertus, portalui „Universe Today“ sako mokslininkas, Oumuamua galėtų būti aktyvios ateivių technologijos pavyzdys, atvykęs tyrinėti Saulės sistemos panašiai, kaip „Breakthrough Starshot“ tikisi vykti tyrinėti Kentauro Alfos.
Dar viena versija – buvo pasiųsta daug tokių objektų, ir tik vienas jų buvo nutaikytas netoli Žemės, kad galėtų šią ištyrinėti. Tai, kad Pan STARRS-1 vos pavyko pastebėti tokį objektą, tik sustiprina idėją, kad tokių kosminių klajūnų galėjo būti daugiau.
Bet žinoma, tiek A.Loebas, tiek Sh.Bialy pripažįsta, kad dar pernelyg daug ko nežinome, jog galėtume galutinai nuspręsti, kas Oumuamua iš tiesų yra. Bet faktas ir tai, kad nei jei tai ir yra natūralios kilmės uolos gabalas, visi kiti ligšiol užregistruoti asteroidai bei kometos pasižymi didesniu masės bei ploto santykiu, nei 1I/2017.
Tai – o taip pat faktas, kad spinduliuotės slėgis, pasirodo, gali įgreitinti Oumuamua – reikštų ir tai, kad šis asteroidas (ar kas tai būtų) sudarytas iš naujos tarpžvaigždinės medžiagos klasės, neaptiktos iki šiol.
Bet aišku viena – nors jau ir praėjo metai nuo to, kai galėjome pamatyti „Pirmąjį, atvykstantį iš toli“ (būtent taip iš havajiečių kalbos verčiasi Oumuamua) teleskopais, jis dar ilgus metus bus intensyviai studijuojamas ir tyrinėjimas. O gera naujiena ta, kad dabar jau žinome, ko reikia ieškoti – ir gal astronomams vėl pasiseks?
Parengta pagal „Universe Today“.
