Dangaus stebėtojai žino, kad Mėnulis mūsų planetai visuomet būna atsukęs tą pačią savo pusę. Tai gali kelti klausimą – ar Mėnulis sukasi apie savo ašį? Atsakymas, žinoma, yra taip – tačiau vizualiai tai gali atrodyti ir kitaip.

Mėnulis Žemę apskrieja per 27,322 paros. Mėnuliui apie savo ašį apsisukti prireikia taip pat 27 parų. Dėl šios priežasties stebėtojams gali pasirodyti, kad jis nesisuka apie savo ašį. Mokslininkai tai vadina sinchronišku sukimusi.

Pusė, kuri visuomet būna atsukta į Žemę, vadinama artimąja puse. Priešinga – arba „galinė“ – pusė yra tolimesnė ir kartais vadinama „tamsiąja“, tačiau toks apibūdinimas neatspindi tiesos. Kai Mėnulis būna tarp Žemės ir Saulės esant jaunačiai, tolimoji jo pusė tiesiog maudosi Saulės spinduliuose.

Jeigu galėtumėte nukeliauti į tolimesniąją Mėnulio pusę – kaip kad buvo padarę misijos „Apollo 8“ astronautai – jūs pamatytumėte visiškai kitokį Mėnulio paviršių, nei matote įprastai. Artimesnioji Mėnulio pusė yra lygesnė – jos kraterius yra išlyginusi sustingusi lava. O štai tolimesnė Mėnulio pusė nėra tokia lygi – ji tiesiog nusėta krateriais.

Nors negalime pamatyti tolimosios Mėnulio pusės, NASA bei kitos kosmoso agentūros ją mato palydovais.

Anot NASA mokslininko Adamo Szabo, itin stebina tai, kad Žemė yra daug ryškesnė už Mėnulį. Palyginus su Mėnuliu, Žemė kosmoso tamsybėse yra tikras šviesulys.

Tiesa, Mėnulio sukimosi apie savo ašį trukmė ne visuomet buvo lygi jo skriejimo apie Žemę laikui. Taip, kaip Mėnulis sukelia potvynius ir atoslūgius Žemėje, Žemė taip pat veikia Mėnulį. Kadangi Mėnulyje nėra vandenynų, Žemė traukia Mėnulio plutą, dėl ko Mėnulis šiek tiek išsipučia toje pusėje, kuri atsukta į Žemę.

Visa tai sukelia trintį, dėl kurios Mėnulio sukimasis sulėtėja. Ilgainiui Mėnulio sukimasis sulėtėjo tiek, kad susilygino laikas, per kurį jis apsisuka apie savo ašį su laiku, per kurį Mėnulis apskrieja aplink Žemę. Dėl šios priežasties dabar Mėnulis visuomet žvelgia ta pačia puse į mūsų planetą.

Tiesa, Mėnulis nėra vienintelis palydovas, kuris kenčia nuo trinties, kurią sukelia motininė planeta. Dauguma kitų Saulės sistemos planetų palydovų susiduria su šiuo reiškiniu ir savo planetai „rodo“ tą pačią savo paviršiaus pusę. Kalbant apie didesnius palydovus – tik Saturno palydovas Hiperionas, kuriam įtakos turi ir kiti palydovai ir kuris padrikai vartosi, nėra sinchronizuotas su savo planeta.

Ši situacija būdinga ne tik didelėms planetoms. Štai nykštukinė planeta Plutonas taip pat yra sinchronizavęsis su savo palydovu Charonu, kuris dydžiu beveik prilygsta pačiai planetai.

Tiesa, nuo to nukenčia ir pačios planetos. Nuo gravitacinės trinties kenčia ne tik Mėnulis, bet ir pati Žemė. Dėl šios priežasties Žemės paros ilgis kiekvieną šimtmetį pailgėja keliomis milisekundėmis.

NASA mokslininkas Danielis MacMillanas sako, kad Žemėje gyvenant dinozaurams, ji apie savo ašį apsisukdavo per 23 valandas. O štai 1820 metais Žemė apie savo ašį apsisuko lygiai per 24 valandas. Nuo to laiko para pailgėjo 2,5 milisekundėmis. Dėl šios priežasties 2012 metų birželio 30 dieną Žemėje prie oficialaus laiko buvo pridėta viena sekundė.

Pasidalinkite su draugais

Aut. teisės: Lrytas.lt

Komentarai (4)