30 įspūdingų faktų apie Visatą, kurie padės suvokti jos dydį ir įvairovę: žvaigždžių gimstamumas, milžinės, didesnė už Saulę ir Visatos ribos  (16)

Visata tyrinėjama palyginus neseniai, todėl, žinoma, apie ją žinome pakankamai nedaug. Tačiau tai, ką žinome, tiesiog pribloškia – tad pristatome jums 30 įspūdingų faktų apie Visatą, kurie padės suvokti jos dydį ir įvairovę.

Magnetaro (neutroninės žvaigždės rūšis) magnetinis laukas yra kvadrilijoną kartų galingesnis už Žemės magnetinį lauką. Tai yra pats galingiausias kada nors atrastas magnetinis laukas. Kartais magnetare magnetiniai laukai pasislenka, dėl ko žvaigždės paviršiuje įvyksta drebėjimai, išskiriantys gama spindulius.

Nors magnetaras nuo Žemės yra nutolęs per 50 000 šviesmečių, tačiau dėl jo išskiriamų galingų gama spindulių 2004 metais buvo apgadinti Žemės palydovai.

Jei giedrą naktį plika akimi pažvelgsite į dangų, Jūs pamatysite ne daugiau nei 0,000003 % visų Paukščių Tako galaktikos žvaigždžių.

Neprognozuojama ir nestabili žvaigždė milžinė Kilio Eta (Eta Carinae) šviečia 4 milijonus kartų ryškiau nei mūsų Saulė, o jos masė 100 kartų didesnė.

Raudonosios nykštukės yra labiausiai paplitusios žvaigždės Visatoje. Jos savo „kurą“ degina labai lėtai, todėl gali gyvuoti trilijonus metų.

Palyginimui, Saulė turėtų užgesti sulaukusi 10 milijardų metų. Taigi, iki šiol dar neužgeso nei viena raudonoji nykštukė – nes Visata nėra pakankamai sena („vos“ 13,7 milijardų metų amžiaus).

Kosminiai spinduliai yra dalelės, atkeliaujančios iš juodųjų skylių ir skriejančios beveik šviesos greičiu.

Kai šie kosminiai spinduliai pasiekia Žemės atmosferą, jos išskiria kitas, lėtesnes daleles, kurios pasiekia Žemės paviršių. Būtent šios dalelės gali sugadinti įvairius elektroninius prietaisus.

Tarpžvaigždinis dujų debesis Šaulio B2 yra 1 000 000 000 000 000 000 000 000 000 000 (vienas oktilijonas) litrų alkoholio.

Neutroninės žvaigždės gravitacija yra tokia stipri, jog žvaigždė save yra sutraukusi į tobulą sferą, o jos paviršius yra toks lygus, lyg nupoliruoto metalo.

Juodosios skylės yra tokios našios ir efektyvios, kad jeigu tokį našumą turėtų automobilis, jis su 4 litrais degalų galėtų nukeliauti 1,6 milijardo kilometrų.

Žvaigždžių spiečiuje M13 yra 100 000 žvaigždžių, išsidėsčiusių 150 šviesmečių plote. Šio spiečiaus centre yra taip ankšta, jog žvaigždės susiduria viena su kita, suformuodamos naujas žvaigždes.

Raudonoji supermilžinė Betelgeizė pulsuoja, todėl jos diametras svyruoja tarp 550 ir 920 kartų didesnįį už Saulės. Žvaigždė, besisukanti aplink juodąją skylę, gali skrieti 200 000 km/h greičiu.

Egzoplaneta WASP-19b aplink savo žvaigždę apskrieja per 19 valandų. Tai yra greičiausia astronomų atrasta planetos orbita. Tai reiškia, jog planetos metai trunka mažiau nei para Žemėje.

Vidutinė Saulės paviršiaus temperatūra yra 6000 laipsnių pagal Celsijų. Tuo tarpu rudosios nykštukės CFBDSIR 1458 10b paviršius yra ne karštesnis už kavos puodelį.

Visata yra taip stipriai išsisklaidžiusi, kad ji prilygsta 32 km ilgio, 32 km pločio ir 32 km aukščio pastatui, kuriame tėra vienas smėlio grūdelis.

Viena masyviausių atrastų juodųjų skylių yra Sombrero galaktikos centre, o jos masė yra 1 milijardą kartų didesnė už Saulės.

Daugiausiai žvaigždžių kasmet gimsta žvaigždžių proveržio galaktikoje, esančioje už 12,3 milijardo šviesmečių nuo mūsų.

Kasmet šioje galaktikoje susikuria 4000 naujų žvaigždžių. Tuo tarpu Paukščių Tako galaktikoje kasmet gimsta viso labo 10 žvaigždžių.

Kvazarai yra tokie ryškūs, kad galėtų apšviesti visą Paukščių Tako galaktiką. Juos sukuria materija, krentanti į masyvias juodąsias skyles.

Materija skrieja aplink juodąją skylę milžinišku greičiu, išskirdama itin didelį kiekį šviesos, o tuo tarpu ją „doroja“ neįsivaizduojama juodosios skylės gravitacija.

Tamsioji materija ir tamsioji energija – tai dvi sąvokos, kurias žmonės dažnai painioja. Tamsioji materija yra nematoma masė, kuri visiškai nekontaktuoja su šviesa ar įprasta materija.

Tai yra neaptinkama materija (apie jos buvimą sužinoma tik iš jos gravitacinio poveikio šviesai), kuri verčia manyti, jog galaktika yra didesnė negu yra iš tikrųjų. Tuo tarpu tamsioji energija yra keista kosmoso jėga, kuri verčia visatą plėstis.

Juodoji skylė susiformuoja tada, kai materija susispaudžia į neįtikėtinai didžiulį tankį. Kad paverstume Žemę juodąja skyle, reikėtų visą planetą suspausti iki žirnio dydžio.

Žemė ties pusiauju aplink savo ašį sukasi 460 metrų per sekundę greičiu, o aplink Saulę – 30 kilometrų per sekundę greičiu.

Tuo tarpu Saulė aplink Paukščių Tako centrą sukasi 220 km/s greičiu. Savo ruožtu, Paukščių Tako galaktika juda 1000 km/s greičiu link didžiulio objekto, esančio už 150 milijonų šviesmečių.

Raudonoji hipermilžinė žvaigždė VY Canis Majoris yra tokia didelė, kad jei ji būtų Saulės vietoje, jos paviršius būtų ties Saturnu. Ji yra 2100 kartų didesnė už Saulę, o šviesa užtrunka net 8 valandas, kol perskrodžia jos perimetrą.

Per pirmąją sekundės dalelytę po Didžiojo sprogimo Visata spėjo išsiplėsti iki tokio dydžio, kokio šiuo metu yra Saulės sistema.

Didžiausia žinoma galaktika yra IC 1101, dominuojanti galaktikų spiečiaus Abell 2029 centre. IC 1101 diametras siekia 5 milijonus šviesmečių, talpina net 100 trilijonų žvaigždžių, yra 80 kartų didesnė už Paukščių Taką, o nuo jo nutolusi per 1 milijardą šviesmečių.

Dar 1820 metais Europos mokslininkai manė, jog Visatos amžius siekia 6000 metų. Dabartiniais duomenimis, Visatos amžius siekia 13,7 milijardo metų.

Gamos spindulių sprogimas yra katastrofiška žvaigždės sprogimo banga, kuri per kelias milisekundes išskiria daugiau energijos, negu Saulė išskirs per 10 milijardų metų.

Milžiniškoje planetoje HD 189733 b vėjo greitis siekia 7240 km per valandą, t. y. 6 kartus viršija garso greitį. Tačiau dar įspūdingiau yra tai, kad, mokslininkų manymu, greičiausi vėjo gūsiai šioje planetoje gali pasiekti 35 000 km/h!

Kodėl naktį dangus tamsus? Todėl, kad Visata, greičiausiai, nėra beribė, t. y. ji turi ribas. Jeigu Visata būtų beribė, žiūrint į bet kurį dangaus tašką, į jūsų regėjimo lauką vis vien patektų žvaigždė.

Turint omenyje tai, jog tokiu atveju laikas taip pat būtų beribis, tai leistų visų žvaigždžių skleidžiamai šviesai pasiekti Žemę, todėl dangus būtų apšviestas žvaigždžių skleidžiama šviesa.

Dangus yra tamsus, nes mes gyvename visatoje, turinčioje ribas. Visa tai yra vadinama Olberio paradoksu. Galaktikos metai yra laikas, per kurį Saulės sistema apsisuka aplink Paukščių Tako galaktiką, t. y. maždaug 225-250 milijonų metų.

Tad Saulės sistema egzistuoja jau 20 galaktikos metų.

Suėjus 7 galaktikos metams, Žemėje atsirado pirmoji bakterija, o eeinant 19,999 galaktikos metams atsirado pirmieji žmonės.

Saulės sistemai keliaujant aplink Paukščių Tako galaktiką, jos kelias nebūna lygus – ji tai pakyla aukštyn, tai nusileidžia žemyn, lyginant su Paukščių Tako pozicija.

Pastebėta, jog šie pakilimai bei nusileidimai sutampa su didžiaisiais gyvybės išnykimais Žemėje.

Aut. teisės: Lrytas.lt
Lrytas.lt

(67)
(9)
(58)

Komentarai (16)

Susijusios žymos: