Nerimą keliantys Šaltojo karo pėdsakai - štai ką branduolinių ginklų bandymai padarė vandenynų gelmėje  ()

Nepaslaptis, kad stipriausias žmonijos sukurtas ginklas yra atominės bombos. Kai kurie žmonės yra matę ką jos gali, kiti apie tai yra skaitę istorijos vadovėliuose, tačiau aišku viena, kad net ir šiandien jaučiame šio ginklo panaudojimo pasekmes. Ir tos pasekmės yra matomos ne tik ant žemės, bet ir kitose, mums nepažįstamose ir paslaptingose vietose.

Štai apie vėžiagyvius gyvenančius giliai po vandeniu tikriausiai pagalvoja ne kiekvienas, tačiau neseniai atliktas tyrimas parodė, kad žemė ir vandenynų gelmės yra susijusios daug labiau nei anksčiau manėme. Vėžiagyviai savo kūnuose nešioja pakankamai didelį radioaktyviųjų anglies izotopų kiekį – tai branduolinių bandymų, atliktų Šaltojo karo metu, palikimas.

Mokslininkai tyrė šoniplaukas – į krevetes panašius gyvius, kurie neturi kiauto ir gyvena giliausiose Ramiojo vandenyno įdubose. Šiam tyrimui buvo pasirinktos šoniplaukos gyvenančios 11 km gylyje Marianų, Mussau ir Naujosios Britanijos įdubose.

Šiose tamsiose, aukšto slėgio gelmėse vėžiagyviai minta irstančiomis organinėmis medžiagomis, kurios į gelmes patenka iš vandenyno paviršiaus. Šaltojo karo metu į atmosferą pateko didelis kiekis radioaktyvių nuosėdų, kurios vėliau nusileido ne tik ant žemės paviršiaus, bet ir vandenynuose. Taigi, paviršiuose gyvenę gyviai jau buvo kupini radioaktyvių medžiagų, kurios vėliau persidavė daug giliau gyvenantiems padarams. Mokslininkai teigia, kad tai yra geriausias įrodymas kokį pėdsaką žmonija palieka Žemėje, nes dabar šis pėdsakas yra ir giliausiose vandenynų vietose.

Radioaktyvios medžiagos

Detonavus atominę bombą Šaltojo karo metu, į atmosferą pateko neutronai, sureagavę su azotu ir anglies dioksidu jie suformavo radioaktyvų izotopą – anglis-14. Žinoma, šis izotopas atmosferoje susidaro ir natūraliai, tačiau iki praėjusio amžiaus 7-ojo  dešimtmečio, prieš prasidedant branduoliniams bandymams, šių izotopų kiekis buvo dvigubai mažesnis.

Beveik iš karto po pirmųjų branduolinių bandymų buvo užfiksuota, kad vandens gyvūnai turi didesni radioaktyviųjų izotopų kiekį savo kūnuose, tačiau čia buvo tiriami tik vandens paviršiaus gyvūnai. Naujame tyrime mokslininkai pažvelgė daug giliau – į vietas, apie kurias žinome mažai.

Giliai po vandeniu

Giliai po vandeniu gyvenančių vėžiagyvių kūnuose, kaip ir įtarė mokslininkai, radioaktyviųjų izotopų kiekis buvo didesnis nei įprastai. Per tam tikrą laiką, jų kūnai prisipildė anglies-14, kuri susiformavo ne natūraliai, bet atsirado iš atominių bombų.

Mokslininkai taip išsiaiškino, kad giliųjų vandenų vėžiagyviai gyvena daug ilgiau nei jų giminaičiai vandens paviršiuje. Štai 11 km gylyje šoniplaukos išgyvena net 10 metų ir užauga iki 10 cm ilgio. Tuo tarpu paviršiuje jos gyvena vos 2 metus ir užauga tik iki 2 cm ilgio.

Mokslininkai sako, kad patys vandenynai radioaktyvias medžiagas į dugną nugabentų per daug ilgesnį laiką, bet mitybos grandinės dėka, atominių bombų medžiagos vandenynų dugną pasiekė daug greičiau nei buvo manoma. Vienas pagrindinių šio tyrimo tikslų – išsiaiškinti kaip žmonių veikla veikia ekosistemas ne tik ant žemės, bet ir giliai po vandeniu, ten, kur nematome.

„Tarp paviršiaus ir gelmių yra daug didesnė sąsaja nei manome. Žmonijos veikla pasiekia ekosistemas net gi 11 km gylyje, todėl tolimesnius savo veiksmus turėtume geriau apgalvoti“, – sakė vienas iš tyrimo autorių, geochemikas Widongas Sunas.

Radioaktyvios medžiagos nėra vienintelis žmonijos palikimas, vis dažniau gyvūnų žarnynuose yra randama plastiko, kuris, panašu, po truputį irgi patenka į vandenynų gelmes.

Parengta pagal „Live Science“

Aut. teisės: Lrytas.lt
Lrytas.lt

(14)
(2)
(12)

Komentarai ()